Lyg veidrodyje

Nauji filmai – „Vieną kartą Holivude“

„Vieną kartą Holivude“
„Vieną kartą Holivude“

Kiekvienas naujas Quentino Tarantino filmas priverčia susimąstyti, kas dabar yra kinas, nes, regis, to savęs klausia ir režisierius. Tiesa, atsakymų jis ieško „restauruodamas“, sugrąžindamas į apyvoką skirtingus kino istorijos sluoksnius. Tarantino nėra kino be praeities: kad ir apie ką pasakotų jo filmas, atrama visada bus ekskursas į vieno ar kito žanro, stiliaus, personažo, net kameros rakursų istoriją. Būtent tai, nors ir netiesiogiai, sufleruoja atsakymą, kad kinas ir dabar yra ne politiškai korektiškų atsakymų į svarbius klausimus rinkinys, o daugiau nei šimtą metų tobulintas būdas suvokti save, tikrovę ir laiką.

 

Žiūrėdama devintąjį Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in... Hollywood“, JAV, D. Britanija, 2019) džiaugiausi, kad režisierius manęs nešviečia, nemoko, kaip traktuoti vieną ar kitą socialinį reiškinį ar psichikos ligą, neverčia gilintis į postkolonijinę tapatybę, kultūros apropriacijos problemas, bet siūlo kartu patirti kino galimybes – jo kalbos niuansus, aktorių žvilgsnių ar kameros judesio grožį, ironiškus dialogus ir vaizdų paraboles. Pasinerti į svetimą laiką.

 

Laiko tėkmę junta ir pagrindiniai filmo veikėjai – aktorius Rikas Daltonas (nuostabus Leonardo DiCaprio) bei jo dubleris, kaskadininkas Klifas Butas (dar nuostabesnis Bradas Pittas). Kadaise Rikas vaidino filmuose, bet dabar filmuojasi televizijos serialuose, vaidina blogiukus ir net be garsaus agento Marvino Švarco (Al Pacino) postringavimų suvokia, kad jo šlovės metai – praeityje. Kažkas keičiasi: permainos jau kybo ore, bet dar iki galo nesuvokiamos. Rikas tebegyvena prabangioje viloje, tačiau vis daugiau geria ir vis geriau suvokia, kad agento siūlomi italų „spagečių vesternai“ – vienintelis būdas bent trumpam pristabdyti žemyn besiritančią karjerą. Retkarčiais jis viltingai žiūri į kaimynų sklypą – šalia neseniai įsikūrė didžioji Holivudo viltis Romanas Polanskis (Rafal Zawierucha) ir jo žmona Sharon Tate (Margot Robbie). Tačiau kad ir kaip būtų sunku, Rikas visada gali atsiremti į vyrišką Klifo petį. Šis ne tik dubleris, bet ir vairuotojas, guodėjas, namų tvarkytojas. Apie Klifą sklando legendos, esą jis kariavo, nužudė savo žmoną ir išsisuko. Šiuos fiktyvius filmo veikėjus Tarantino prisodrino atpažįstamais vaizdais, kuriuose tiek nuorodų į matytus filmus ar girdėtus faktus (man užteko dubens su ledu grimo kambaryje, į kurį Rikas kaip koks Paulas Newmanas panardina veidą), kad nė minutei nesuabejoji jų autentiškumu.

 

Tarantino tarsi Marcelis Proustas nuo pat pirmųjų kadrų panardina į epochą: „Playboy“ vakarėlio siautulyje rodo jos simbolius Steve’ą McQueeną ir Michelle Phillips, verčia klausytis radijo, įsižiūrėti į plakatus, vedžioja po kino studijų labirintus, Los Andželo gatvėse rodo šiukšlių konteineriuose besikuičiančius hipius, o Tate kelionė į knygyną atsiimti dovanos vyrui – pirmojo Thomo Hardy romano „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ leidimo – baigiasi kino teatre, kur aktorė laiminga žiūri į save didžiajame ekrane (Tarantino rodo fragmentą su tikra Sharon Tate). Neprikibsi nei prie audinių ar batų faktūrų, nei prie autentiškų detalių (prižėlusi Klifo vežamos jaunutės hipės pažastis), kartais net atrodo, kad junti ne tik laiko ritmą bei spalvas, bet ir aromatą – tokia ryški ir įtikinama Tarantino 1969-ųjų Holivudo vizija. Ji apima ir Riko vaidmenų ar filmavimo epizodus. Tarantino ne tik meistriškai kuria „kiną kine“, bet ir ironiškuose dialoguose subtiliai komentuoja Holivudo praeitį – kad ir galingą jo sukurtą Laukinių Vakarų mitą – ir dabartį – ko vertas Riko pokalbis su aštuonerių metų partnere, mergaite, išdėstančia jam savo pažangias pažiūras į kino vaidybos meną. Režisierius elgiasi taip, lyg rodytų 1969-ųjų Holivudą veidrodyje, kuriame atsispindi ir jo dabartis.

 

Kiekvienam personažui Tarantino duoda ilgesnę sceną, perteikiančią jo esmę. Tate tai yra scena kino teatre, Rikui – filmavimas, per kurį jis vis pamiršta savo iš anksto kruopščiai surepetuotą tekstą, Klifui – komiškos muštynės su pasipūtėliu Bruce’u Lee ir apsilankymas Mansono gaujos perimtoje rančoje, kurioje anksčiau buvo kuriami filmai. Riko pasivaikščiojimas po rančą tiksliai parodo, kas Holivudui buvo Alfredo Hitchcocko „išrastas“ saspensas. Šiame epizode Tarantino neskubėdamas mėgaujasi visomis kino saspenso galimybėmis, o Bruce’as Dernas, regis, vaidina ne tik rančos savininką George’ą Spahną. Tarantino suteikia jam (beje, kaip ir kiekvienam šio filmo personažui) simboliškų poteksčių: Spahnas – ir aklas pranašas Tirezijas, ir netolimos Holivudo ateities simbolis. Visą filmą, kuris iš tikrųjų yra komedija, Tarantino ironija neatskiriama nuo nostalgijos – ironija ir nostalgija persmelkia ir sujungia skirtingus „Vieną kartą Holivude“ sluoksnius (prisiminimų, citatų, užkadrinio pasakotojo, kameros kuriamo ritmo ir pan.), pabrėžia kartėlio persmelktą pabaigos jausmą: viena epocha baigiasi, o kita prasideda Italijoje iš naujo perkuriamais didžiaisiais mitais, kuriuos po kelių dešimčių metų pažadins pats Tarantino?

 

Suprantu, kodėl režisierius taip primygtinai prašė kritikų neatskleisti „Vieną kartą Holivude“ finalo. Jis tikrai netikėtas, ypač žinant Mansono sektos istoriją. Filmo pabaiga – tikrojo kino triumfas prieš bet kokius bandymus pakeisti ar iškreipti jo esmę, priversti tarnauti istorijai, psichoanalitikams ar ideologams. Kinas Quentinui Tarantino tebėra didžioji iliuzija, galinti pakeisti tikrovę. Todėl jis vis dar gyvas.