Apie svajones ir retoriką

„Nepatogaus kino“ programos sudarytojų rekomendacijos

„Novaja“
„Novaja“

Spalio 10 d. Vilniuje prasidėsiantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis keliaus per dvylika Lietuvos miestų. Šiemet „Nepatogus kinas“ pasiūlys aštuonias programas ir daugiau nei septyniasdešimt filmų. 13-ojo festivalio programos sudarytojai Narius Kairys, Vladas Rožėnas ir Dovilė Grigaliūnaitė pristato ryškiausius ir labiausiai įsiminusius filmus.

 

Narius Kairys

„Eteris“ („Aether“, rež. Rûken Tekeş) 

„Novaja“ („Novaya“, rež. Askoldas Kurovas)

„Aš turėjau svajonę“ („I Had a Dream“, rež. Claudia Tosi)

 

1963 m. rugpjūčio 28 d. baptistų dvasininkas ir pilietinių teisių gynėjas Martinas Lutheris Kingas jaun. Vašingtone pasakė garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“, kurioje pareikalavo panaikinti bet kokias rasizmo apraiškas JAV visuomenėje: „Mes laikome akivaizdžiomis tiesas, kad visi žmonės yra sukurti lygūs.“ Neprabėgus nė penkeriems metams jis buvo nužudytas. Kingas mirė, bet jo kadaise ištarti žodžiai iki šių dienų atgyja kitų – tokių pačių svajotojų ir idealistų – lūpose.

 

Antai Manuela ir Daniela, dvi italės, filmo „Aš turėjau svajonę“ („Panoramos“ programa) herojės, taip pat viliasi paversti korupciją praeities dalyku ir suteikti moterims lygias teises bei galimybes. Jų pagrindinis ginklas – politika. Ginklas, kuris šiais laikais, kai žmonių tikėjimas demokratine sistema ir apskritai politika itin susilpnėjęs, pasirodo, nebėra efektyvus. Moterys kasdien susiduria su, regis, neperžengiamomis kliūtimis: tiek su visuomenės skepticizmu, tiek su kitų politikų – vyrų – menkinančiu požiūriu. Režisierė Claudia Tosi, dešimt metų filmavusi Manuelos ir Danielos pastangas pakeisti Italijos politinį peizažą, sukūrė įtraukiantį, nors paprastos formos dokumentinį filmą. 2018 m. Leipcigo dokumentinio kino festivalyje „Aš turėjau svajonę“ tapo įvykiu ir nenuostabu, kad galiausiai laimėjo pagrindinį festivalio apdovanojimą.

 

Aktyvizmas – raktinis žodis ir Askoldo Kurovo filme „Novaja“ („Drąsa kalbėti“ programa) apie 1993 m. Maskvoje pradėto leisti dienraščio „Novaya gazeta“ žurnalistų kasdienį gyvenimą valstybėje, kur propaganda ir naujienos – beveik neatskiriami dalykai, o kitaminčiai be skrupulų uždaromi į areštinę ar blogiausiu atveju nužudomi. Tai nutiko „Novaja gazeta“ bendradarbiams Annai Politkovskajai, Jurijui Ščekočichinui, Anastasijai Baburovai, drąsiai tyrusiems Rusijos piktžaizdes. Kokių svajonių turi dabar šiame bene vieninteliame nepriklausomame Rusijos dienraštyje dirbantys žurnalistai? O gal jie niekada nesvajoja, tiesiog dirba: pastarieji įvykiai – negailestingas protestų dėl opozicijos kandidatų išbraukimo iš Maskvos savivaldos rinkimų sąrašų malšinimas bei beprecedentis, nuo Stalino laikų nematytas „teisėsaugos“ išpuolis prieš Putino režimo kritikus darsyk parodė, kad „ketvirtoji valdžia“ laisvadienių neturi.

 

Kitokio pobūdžio kovą – kinematografinę – renkasi žmogaus teisių aktyvistė Rûken Tekeş, sukūrusi debiutinį, tačiau stebėtinai brandų filmą „Eteris“ (Konkursinė programa). Chasankeifui, 12 tūkstančių metų istoriją menančiai gyvenvietei šalia Tigro upės, iškilo mirtina grėsmė – 2006 m. Turkijos valdžia upėje pradėjo statyti užtvanką, ir viskas aplink bus užlieta. Visi supranta, kad tai politinis sprendimas – elektrinė gamins elektros regionui vos penkiasdešimt metų, tačiau niekas nieko negali padaryti. Režisierė, tikėdama kino galia, leidžiasi į kelionę, siekdama užčiuopti tai, kas, rodos, neužčiuopiama –  Chasankeifo atmintį. 

 

Visus šiuos filmus sieja bendras laiko pojūtis: tarytum „Aš turiu svajonę“ tapo „Aš turėjau svajonę“. Italijoje į valdžią atėjo dešinieji populistai, Rusijoje nebeliko liberalios žurnalistikos, Turkijoje po vandeniu palaidota tūkstančių metų istorija. Vis dėlto kinas – laiko menas par excellence – liudija viltį, kad būtasis laikas vėl gali virsti esamuoju. Net jei trumpam – kol esame kino salėje ir žiūrime filmą.   

 

Vladas Rožėnas

„Normalumas“ („Normal“, rež. Adele Tulli)

„Selfis“ („Selfie“, rež. Agostino Ferrente)

„Žemė“ („Earth“, rež. Nikolaus Geyrhalter)

 

„Normalumas“. Sėdėdamas šio filmo premjeroje pirmas penkias ar dešimt minučių buvau beveik tikras, kad pabaigos nesulauksiu, – socialinėje dokumentikoje dažnai pasitaiko filmų, kurie pabando per 90 minučių paaiškinti, pavyzdžiui, visą kapitalizmo blogį ir pateikia platų, bet naivų situacijos apibendrinimą, nesakantį nieko naujo. „Normalumas“, suklijuotas iš pavienių situacijų, atspindinčių skirtingo amžiaus žmonėms taikomus lyčių stereotipus, tarsi patenka į šią kategoriją. Režisierė Adele Tulli neišskiria veikėjų ir siužeto, tad žiūrovas turi pasiduoti tik stereotipų apibrėžtam montažui: kuo vyresni žmonės ekrane, tuo labiau rafinuotos jiems taikomos ribos, tuo labiau įsišaknijęs seksizmas. 

 

Vis dėlto tai, kas iš pradžių atrodo kaip gana abstrakčios mintya apie temą, kurioje daugelis aktyvių kultūros lauko sekėjų ir taip turėtų būti „pasikaustę“, galiausiai paperka būtent gebėjimu didelius dalykus parodyti per mažas akimirkas. „Normalumas“ šokinėja tarp groteskiškai „grožio“ konkursams išpuoštų darželinukių ir patarimų vaikinams, kaip atkreipti į save merginų dėmesį. Į vienus jų bestume pirštą apšaukdami seksizmu, bet į kitus greičiausiai numotume ranka. Todėl gerai kartais pasikartoti žinias apie normalumą. Kad nepamirštume, jog ribos tarp „rimto“ ir „nerimto“ etikečių skirstymo nėra.

 

„Selfis“. Tai vienas tų dokumentinių filmų, kuriuos būčiau norėjęs pamatyti, kai man buvo tiek pat, kiek ir jo veikėjams, – šešiolika. Galbūt iš dalies todėl, kad sunku tiksliai apibrėžti, kokia yra problema ir kaip nuo jos pabėgti. „Selfio“ paaugliai gyvena Neapolyje, kuris garsėja net atskirą pavadinimą turinčia kamoros mafija. Pagrindiniai veikėjai norėtų pabėgti iš tokio pasaulio ir nuo jį supančios mąstysenos.

 

Jų aplinkai puikiai tiktų dažnai vartojamas, bet ne visada aiškiai apibrėžiamas „toksiško vyriškumo“ terminas. Gal todėl šį terminą nemažai vyrų mėgsta atmesti ir apsimesti, kad tai išvis neegzistuoja. Filmo vaikinai sprendžia klausimą apie savo pačių apibrėžtį – apie ribas pasaulio, į kurį jie pateks bręsdami. Apie tai, kas formuos jų ateitį ir kokiais vyrais bei žmonėmis jie turi tapti.

 

Kai klausimas apie ateities planus užduodamas Neapolio paauglėms, jų atsakymai beveik sutampa: vyras ir vaikai. Jei vyras kalėjime – ne bėda, toks scenarijus joms pažįstamas. Ir jos lauks vyro kad ir amžinybę, jei tik jas mylės. Nors tai dar jaunos merginos, bet aiški ideologija jau suformuota ir, kad ir kaip būtų persmelkta vaikiško meilės supratimo, greičiausiai toliau siaurins žmones iki karikatūriškų stereotipų. „Selfio“ vaikinai nori pabėgti nuo nuodingo mąstymo apie visuomenę, grįstą ginklų ir galios demonstravimo dėsniais.

 

„Žemė“. Turbūt garsiausiame savo filme „Homo Sapiens“ Nikolausas Geyrhalteris fiksavo žmonių apleistą infrastruktūrą – biurus, stadionus ir gamyklas, grąžintus gamtos dėsniams. „Žemė“ prasideda analogiška naikinamos planetos vaizdų kolekcija. Tačiau šįkart jie greičiau yra naikinimo vykdytojų – sunkvežimių vairuotojų, inžinierių, verslininkų ir mokslininkų – interviu fonas.

 

„Tai niekada nesustos – progresas neturi ribų“, – sako vienas veikėjas. Kitų nuomonė panaši: sotumo jausmas niekad neateis, mes kasime, griausime ir siurbsime, kol bus ką. Dalies visuomenės prieštaravimas bei protestai nepadės – ne vienas „Žemės“ personažas supranta savo daromą žalą, bet visi iki vieno randa, kaip tą žalą pateisinti. Viskas paprasta: jei iš gamtos niokojimo neužsidirbsiu aš, užsidirbs kas nors kitas.

 

Šis filmas praturtina „Homo Sapiens“ matytą gamtos ir žmogaus santykių aptarimą retorikos, kurią įvaldę galime pateisinti viską, portretą. Ir tai niekad nesiliaus, nes retorika lengvai aplenkia logikos dėsnius.

 

Dovilė Grigaliūnaitė

„Revoliucijos videogramos“ („Videograms of a Revolution“, rež. Harun Farocki)

„Advokatė“ („Advocate“, rež. Rachel Leah Jones, Philippe Bellaiche)

„Ryšys“ („In Touch“, rež. Paweł Ziemilski)

 

„Vaizdams turime būti atidūs lygiai kaip ir žodžiams. Vaizdai ir žodžiai yra susipynę diskursuose ir prasmių tinkluose. Mano kelias – leistis į paslėptų prasmių paieškas ir apvalyti jas nuo apnašų, kurios šiuos vaizdus pančioja.“ Taip apie savo kūrybą yra kalbėjęs vienas žymiausių vokiečių menininkų ir kino režisierių Harunas Farocki (1944–2014), kurio filmų retrospektyva bus rodoma festivalyje. Farocki’o sociopolitiški filmai nagrinėja karo reprezentacijos formas, technologijų įtaką, mediją, vaizdų gamybos bei konstravimo specifiką šiuolaikiniame pasaulyje. Jau senokai norėjome plačiau pristatyti menininko kūrybą Lietuvoje, nes jo filmai nagrinėja „Nepatogiam kinui“ svarbius klausimus ir ne tik išlieka aktualūs, bet net tampa vis aktualesni. Retrospektyvą, kurią sudaro septynios filmų programos, atidarys dokumentinis filmas „Revoliucijos videogramos“, fiksuojantis 1989-aisiais vykusią Rumunijos revoliuciją, kai tūkstančiai žmonių išėjo į gatves, trokšdami nuversti Nicolae Ceausescu režimą. Farocki ir kartu filmą kūręs rumunų rašytojas Andrei Ujica praleido šimtus valandų analizuodami mėgėjų filmuotus tų dienų įvykių vaizdus ir archyvinę nacionalinės televizijos medžiagą, norėdami ne tik kuo tiksliau chronologiškai pateikti revoliucijos eigą, bet ir parodyti, kokią įtaką jai darė filmuoti vaizdai. Anot kūrėjų, tai pirmoji revoliucija, kai televizija vaidino esminį vaidmenį.

 

Šiais metais minimos trisdešimtosios Berlyno sienos griuvimo metinės. Pristatydami šiemet kertine tapusią filmų programą „Sienos“, norėjome prisidėti prie svarbaus paminėjimo ir kartu atkreipti dėmesį į šiandieninę sienų, atskirties problemą pasaulyje, nes vėl pradėjo augti sienos tarp valstybių, stiprėja populistinės jėgos, pabėgėlių krizė, radikalizmas, „nematomos“ sienos, skiriančios žmones, bei kasdienis dalijimasis tarp MES ir JIE. Per dešimt programos filmų atskleis vis kitą aspektą, bet emociškai mane turbūt labiausiai paveikė „Advokatė“. Filmas pasakoja apie žydę žmogaus teisių advokatę, ginančią palestiniečius, – nuo feminisčių iki radikalų, nuo taikių demonstrantų iki ginkluotų kovotojų. Ji nuolat sulaukia šiurkščių komentarų ir aršios kritikos, bet dirba jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Stebina ir moters stiprybė, ir puikiai suvaldyta filmo medžiaga, kuri verčia mąstyti apie mus skiriančias sienas.

 

Prie šių dviejų filmų dera ir trečiasis – „Ryšys“, kuriame taip pat nagrinėjama atskirtis. Iš mažo miestelio Lenkijoje į Islandiją ieškoti darbo ir geresnio gyvenimo išvyko apie 400 žmonių. Retai su Lenkijoje gyvenančiais artimaisiais besimatantys emigrantai dažniausiai bendrauja skaipu. Tai daugeliui iš mūsų pažįstama patirtis ir kasdienybė. Taip pat dažnam nesvetimi ir filme girdimi pokalbiai bei aktualijos. Režisierius Pawełas Ziemilskis, norėdamas suartinti vienas kito seniai nemačiusius žmones, sugalvojo, atrodytų, paprastą, bet itin paveikų sprendimą. Personažų kasdienybės vaizdus jis perkelia iš vienos šalies į kitą, taip griaudamas juos skiriančias sienas ir pergalvodamas ryšį palaikančius vaizdus bei technologijas.