Geriau rizikuoti nei gyventi pasyviai

Askoldas Kurovas apie „Novają“

Askoldas Kurovas
Askoldas Kurovas

„Nepatogus kinas“ šiemet parodys rusų režisieriaus Askoldo Kurovo filmą „Novaja“ (2018), pasakojantį apie Maskvoje leidžiamą nepriklausomą dienraštį „Novaja gazeta“. Pateikiame kelis fragmentus iš didžiulio Timuro Alijevo pokalbio su režisieriumi. Visą jį galima rasti žurnalo „Seans“ tinklalapyje.

 

Pirmoji mintis, kuri atėjo pažiūrėjus filmą, kad tokį kiną gali nufilmuoti tik Askoldas Kurovas. Man regis, su „Novaja gazeta“ Jus sieja aktyvi pilietinė pozicija. Kaip Jums atrodo, tai redakcijos, kurią Jūs stebėjote, stiprybė ar silpnybė?

Manau, kad tai, žinoma, stiprybė. Nes šie žmonės nėra pasyvūs stebėtojai, jie bando paveikti situaciją, apie kurią pasakoja, priešintis tam blogiui, kuris yra mūsų visuomenėje ir šalyje.

 

Filme rodote principą „Vienas už visus, visi už vieną“, pasireiškiantį, pavyzdžiui, situacijoje, susijusioje su Ali Feruzu. Kaip manote, ką reiškia šis principas dienraščio žurnalistams? Juk jis iš esmės daugeliui pavertė redakciją antrąja šeima.

Man regis, tai svarbu ne tik žurnalistams, bet ir visiems žmonėms. „Novaja gazeta“ – ne visai redakcija, tai ne tik darbas. Žmonėms, kurie ten ateina, tai pirmiausia galimybė esamomis politinėmis sąlygomis profesionaliai realizuotis, antra, priimti tam tikrą gyvenimo būdą. Jie iš tikrųjų yra šeima, redakcija jiems – antrieji namai, o kai kuriems – ir pirmieji.

 

Kur yra riba, kai darbas liaujasi buvęs tiesiog darbu ir tampa kažkuo daugiau? Ar apskritai ji turi egzistuoti: štai čia baigiasi „aš redakcijos bendradarbis“ ir prasideda „aš vyras“, „aš draugas“, „aš sūnus“? Sprendžiant iš to, ką matome Jūsų filme, redakcijoje tokio padalijimo visai nėra, darbas yra visas jų gyvenimas.

Be abejo, kiekvienas turi savarankiškai pasirinkti gyvenimo prioritetus. Jei kalbame apie ribą, tai visada sudėtinga, kiekvienas pats nusistato ribas. Man atrodo, kad tokios ribos turi egzistuoti. Vienintelis teisingas profesinės savirealizacijos kelias – siekti, kad tavo gyvenimas taptų vientisas. Manau, kad darbas idealus, kai profesinė veikla tampa tam tikra misija, tegu tai ir skamba šiek tiek patetiškai.

 

Nors filmuodamas turėjote visišką laisvę, vis dėlto kai kur ji buvo apribota: yra uždarų posėdžių epizodų...

Taip, buvo tokių situacijų. Pavyzdžiui, filme yra epizodas, kai Dmitrijus Muratovas pasakoja bendradarbiams apie įtakingą žmogų, kuris žadėjo padėti Ali Feruzui, rašo jo pavardę ant lapelio, rodo darbuotojams susirinkime ir iškart tą lapelį sunaikina. Beje, iki šiol nežinau, kas jame buvo parašyta ir, tiesą sakant, nelabai noriu žinoti. Dar reikia suprasti, kad saugumo sumetimais nebuvo galima filmuoti epizodų, susijusių su tyrimais ir informaciją perduodančiais žmonėmis. Jokiomis aplinkybėmis nebuvo galima jų atskleisti, todėl tokia medžiaga negalėjo pasirodyti filme.

 

Minėjote, kad buvote pažįstamas su „Novaja gazeta“ žurnalistais dar iki Muratovo pasiūlymo kurti filmą. Ar tai paveikė filmavimą? Man regis, tarp dokumentinio kino režisieriaus ir filmavimo objekto turėtų būti tam tikra distancija.

Be abejo, distancija turi būti. Režisierius pirmiausia yra stebėtojas, jis turi išsaugoti atstumą tarp savęs ir herojaus. Jei tampi įvykių dalyviu, yra mažai galimybių likti stebėtoju. Kita vertus, tam, kad su kino kamera galėtum būti tarp žmonių, reikia užmegzti ryšį, pabūti su jais kurį laiką, kad jie priprastų, truputį atsipalaiduotų, atsivertų tau nejausdami diskomforto, kai nukreipi į juos kamerą ir nuolat sekioji iš paskos.

 

„Novaja gazeta“ apdovanota Pulitzerio premija, keliskart buvo pristatyta Nobelio premijai. Filme yra scena, kai redakcijos susirinkime aptariami čečėnų grasinimai ir skamba frazė: „Jokia medžiaga nėra verta žurnalisto gyvybės, ji neverta net jo sveikatos.“ Ar pritariate tokiam požiūriui?

Taip, žinoma. Jokia medžiaga neverta žurnalisto gyvybės. Būtų kvaila rizikuoti, jei žinai, kad garantuotai laukia kulka. Tačiau „Novaja gazeta“ žurnalistų situacija sudėtingesnė, juk jie niekad nežino, kuo baigsis viena ar kita istorija. Jų profesijoje negalima apsieiti be rizikos.

 

O kaip dokumentiniai filmai aštriomis temomis, kurių Jūs imatės? Filmai apie Olegą Sencovą, protestų judėjimą ar LGBT paauglius filme „Vaikai 404“ juk taip pat primena žurnalistinę riziką.

Žinoma, tam tikros rizikos yra, iki galo niekad nežinai, kuo viskas pavirs. Kuriant filmą apie Olegą Sencovą buvo ir sekimo, ir pasiklausymo, ir advokatų provokacijų. Esu laimingas, kad man taip pasisekė, kad susipažinau su visais savo filmų herojais, kad buvau šalia jų svarbiais gyvenimo laikotarpiais, kad tapau neįtikėtinų istorijų liudininku. Pavyzdžiui, neseniai buvau Kijeve ir filmavau Sencovo sugrįžimą. Atrodo, kad to jau nebegali būti, kad visa tai nerealu, bet tai įvyko.

 

Parengė K. R.