Atrakcionų parkuose

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

„Svaigulys“
„Svaigulys“

Šiuolaikinis kinas dažnai primena atrakcionų parką. Atrakcionai seni, juose nepajusi gaivaus vėjo gūsio, bet vis dar tikiesi patirti tikrų jausmų, nors išėjus į gatvę nepalieka déjà vu jausmas. Šiųmečio „Scanoramos“ atidarymo filmo – Manso Marlindo ir Bjorno Steino „Svaigulio“ – veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dviejuose Stokholmo atrakcionų parkuose. Jų savininkai konkuruoja tarpusavyje, bet vaikai pamilsta vienas kitą. Ši meilės istorija ir tampa didžiausiu filmo atrakcionu.

 

Režisieriai, regis, neslepia, kad įkvėpimo sėmėsi iš Bazo Luhrmanno filmų. Nesu pastarojo gerbėja, ypač nuvylė megalomanišku kiču Luhrmanno paverstas „Didysis Getsbis“, bet režsieriaus stilius, kurio esmė – savaime dekoratyvaus retro pavertimas dar dekoratyvesniu, barokiškesniu kiču, yra nuoseklus ir nepakartojamas. Todėl „Svaigulys“, manau, iš anksto buvo pasmerktas, nes viena yra tęsti Luhrmanno meninius ieškojimus, visai kas kita – juos negrabiai imituoti. Švedų režisieriai pasirinko imitaciją, todėl jų filmas primena milžinišką tortą, papuoštą politiškai angažuotomis cukrinėmis gėlytėmis. Savo laimingai pasibaigusį pasakojimą apie Stokholmo Romeo ir Džuljetą jie prismaigstė politiškai teisingų teiginių apie psichikos ligas, sovietų užpultą Suomiją, nacius Vokietijoje, LGBT ir čigonų teises bei pasipriešinimą Norvegijoje. Sakyčiau, toks visai šiuolaikiško konformizmo pavyzdys retro pakuotėje.

 

Tokio reginio atsvara gali tapti dokumentinis kinas. Akvilės Gelažiūtės „Neregėtos Europos“ herojai nusprendžia per medaus mėnesį pakeliauti po Europą kartu su draugais ir giminėmis. Sprendimas gana keistas, bet ir savaip drąsus, mat ką tik ištekėjusi Žydrūnė menkai mato, o jos geriausia draugė Irma nemato visiškai. Abi merginos dešimt metų praleido kartu, yra geriausios draugės, todėl nenuostabu, kad prieš pradėdamos gyventi atskirai nusprendžia kartu pakeliauti. Neįgalūs žmonės dabar dažnai tampa filmų herojais, todėl Gelažiūtės pasirinkimas nestebina. Greičiau yra tiksli laiko žymė.

 

Gerą valandą žiūrėjau filmą kaip bandymą kurti dokumentinę antropologiją apie šiuolaikinius jaunuolius. Režisierė ir operatorius Martynas Norvaišas stebi kemperiu keliaujančią kompaniją, fiksuoja jų kelionės detales, pokalbius, visiškai nesikišdami į veiksmą ir neužduodami klausimų. Tačiau būtent klausimų, kurie padėtų atskleisti filmuojamus žmones, jų profesiją, pažiūras ar interesus, filme ir stinga. „Neregėta Europa“ kartais tiesiog žiūrovų akyse virsta nepakeliama neįdomių žmonių kelionės banalybe.

 

„Neregėtos Europos“ herojai – tipiški turistai: Rumunijoje jie lanko tai, ką lanko visi, kaip ir visi, keikia pasibaisėtinus šalies kelius, maudosi jūroje, vakarais gaminasi maistą ir lankosi atrakcionų parkuose. Tą poilsio monotoniją Gelažiūtė perteikia tiksliai. Taip pat tiksliai ji fiksuoja kelionės fragmentus – lošimą kortomis, lėkštus juokelius, ginčus apie krepšinį ir mašinoje nuolat skambantį „popsą“, kuris yra visiškai organiška filmo herojų pasaulio dalis. Neatsitiktinai būtent nuolat kadre skambanti muzika tiksliausiai išreiškia tai, kas vyksta Irmos viduje. Bet tai ir turėtų būti tikroji „Neregėtos Europos“ tema, tikrasis konfliktas. Tik apie jį Gelažiūtė prabyla filmui persiritus į antrą pusę. Stebime, kaip Irma vis labiau negali nuslėpti nepasitenkinimo savo draugės vyru, kaip vis dažniau provokuoja konfliktus, tarsi tik kelionėje pradėjusi suvokti, kad gyvenimas jau nebus toks, koks buvo iki šiol. Žydrūnė jau gyvena kitą, savo gyvenimą, ir su tuo Irmai anksčiau ar vėliau reikės susitaikyti. Tačiau būtent šiai temai atskleisti, regis, režisierei pristigo ir laiko, ir meistriškumo, ir tiesiog amatoišmanymo, konstruojant filmo dramaturgiją.

 

Vytauto V. Landsbergio filme „Vanago portretas“ rodoma, kaip Mantas Petravičius kuria Adolfo Ramanausko-Vanago portretą. Filmą sudaro trys nelabai vienas prie kito derantys sluoksniai. Pirmasis, kai dokumentiškai fiksuojamas dirbtuvėje kuriamo portreto atsiradimas. Matome, kaip Petravičius renka partizano fotografijas, klijuoja jas ant didžiulio balto popieriaus lapo, kaip pieštuku brėžia pirmąsias linijas, ir taip iki pat pabaigos, kai portetas bus baigtas. Visus tuos grynosios kūrybos epizodus lydi labai intensyvus iš dirbtuvėje įjungto televizoriaus ar radijo sklindantis informacijos srautas. Prasta žiniasklaidos greitakalbe pateikiami pagrindiniai partizano gyvenimo faktai, sužinome, kokią neapykantą žiniasklaidai kelia žmonės, abejojantys Ramanausko-Vanago didvyriškumu. Abejoju, ar ši neapykantos pritvinkusi atmosfera – geras portreto kūrimo fonas, bet, kaip sakė poetė, jei žinotume, iš kur atsiranda eilėraščiai...

 

Antrasis sluoksnis – Petravičiaus kelionės su Ramanausku-Vanagu susijusiomis vietomis. Būkime atviri, neišraiškingo veido ir menkų aktorinių gebėjimų dailininkas tampa savotišku manekenu režisieriaus rankose, nors turėtų iliustruoti už kadro skambančius partizano knygos ar liudininkų prisiminimų fragmentus. Jis vaikšto po miškus ir kapines, apvilktas partizano uniforma kariasi į eglės viršūnę, pozuoja Merkinės bažnyčios fone, skambant varpams ir stambiu planu rodant kryžius. Tai turėtų reikšti įsijautimą į portretuojamojo gyvenimą, kaip ir visai froidiškai, pasakojant apie Ramanausko-Vanago sužadėtuves, Petravičiaus fone trykštantys fontanai, bet yra tik dar vienas vizualinis atrakcionas. Skaitydamas filmo herojaus prisiminimus V.V. Landsbergis nusideda garsinimo taisyklėms ir gerokai „pervaidina“ tekstą, dar labiau paryškindamas dailininko klajonių nenatūralumą. Žinoma, prisideda ir itin ekspresyvi, nuolat judanti Povilo Baltino kamera, imituojanti subjektyvų žmogaus žvilgsnį.

 

Trečias filmo sluoksnis – liudininkų prisiminimai. Jis autentiškas ir nuoširdus. Buvusių partizanų, Ramanauską-Vanagą pažinojusių žmonių, net jo dukters prisiminimai skamba šiltai ir suteikia „Vanago portretui“ žmogiškų bruožų, bet kartu prieštarauja filmo idėjai – sukurti šiuolaikinio šventojo portretą. Juk būtent tam filmui ir reikia tų iš televizoriaus sklindančių detalių apie kankinimus, lytinių organų sužalojimą ir panašius kiekvieno kankinio atributus, to varpų skambėjimo ir gausių kryžių. Mantas Petravičius ir V.V. Landsbergis abu, kiekvienas savaip, kuria šventojo portretą, todėl nekeista, kad matome abejotiną rezultatą. Man regis, čia glūdi klaida, kurios nesuvokia gausūs Ramanausko-Vanago mito kūrėjai, nes filmas – tik šios mito konstrukcijos sudėtinė dalis. Mūsų akyse kuriamo mito herojus buvo kovotojas, vyras ir tėvas, o sprendžiant iš partizano Varpelio prisiminimų – ir žmogus, suvokęs savo kovos tragizmą. Finaliniuose „Vanago portreto“ titruose skaitome, kad Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas kartu su žmona, bet apie jos likimą taip ir nesužinome. Todėl portreto kūrimas virsta dar vienu patriotišku atrakcionu, kurių pastaraisiais metais vis daugiau ne tik televizorių ar kino teatrų ekranuose.