Gyvenimas supaprastintame pasaulyje

Maištingos, gyvenimo prasmės ieškančios Juliette Binoche herojės iš Leos Caraxo ar Krzysztofo Kieślowskio filmų, regis, liko praeityje. Metai bėga ir aktorė vis dažniau vaidina brandaus amžiaus intelektuales, menininkes, kurioms iš rankų pradeda sprūsti viskas, kas anksčiau teikė prasmę ar malonumą. Kartais net gali pasirodyti, kad aktorė mėgaujasi stambiu planu ekrane rodomomis raukšlėmis, bet ji visada tiksliai ir aiškiai įvardija savo veikėjų nenorą susitaikyti su visuomenės joms primetamomis taisyklėmis, stereotipais ir laiko tėkme. Iš pirmo žvilgsnio tokia gali pasirodyti ir Kler iš Safy Nebbou filmo „Antroji aš“ („Celle que vous croyez“, Prancūzija, 2018). Jai penkiasdešimt, ji dėsto literatūrą, yra išsiskyrusi, augina du sūnus. Problema ta, kad Kler trokšta meilės, susižavėjusių žvilgsnių ir polėkio, tai yra visiems būti ne penkiasdešimtmetė, bet jaunasis meilužis Liudo (Guillaume Gouix) leidžia suprasti, kad viso to nebus. Tik seksas, ir nieko daugiau.

Tada Kler nusprendžia jam atkeršyti. Feisbuke ji apsimeta Klara ir pradeda vilioti Liudo draugą, jauną fotografą Aleksą (medinis, nors prancūzų kino viltimi kažkieno pavadintas François Civilis). Paiškėja, kad tai ne taip ir sunku: užtenka parašyti komplimentų sentimentalioms Alekso fotografijoms, kuriose sugretinti jaunų gražuolių veidai ir gėlės, įvaldyti jaunimo žargono pradmenis ir apsimesti dvidešimt ketverių stažuotoja Klara, besisukančia mados versle. Vėliau dar prisidės jautrūs pokalbiai telefonu bei seksas (taip pat laikant prie ausies mobilųjį), o tada – jau tik keli žingsniai iki tragedijos, nes Kler bijo susitikti su Klarą pamatyti aistringai trokštančiu Aleksu.

„Antroji aš“ – Camille Laurens romano ekranizacija, todėl ir taip gana iliustratyvus filmas, kuriame daug kadrų su veidrodžiais, herojai važiuoja dviračiais aukšto skardžio pakraščiu ar dramatiškoje scenoje tiesiogine to žodžio prasme pakimba ore, kildami Pompidou meno centro liftu, režisieriaus dar nuolat paramstomas tiesmukomis literatūrinėmis nuorodomis, kai Kler per paskaitas kalba apie Choderlos de Laclos „Pavojingų ryšių“ heroję markizę de Mertėj, Marguerite Duras amžiaus sampratą ar Henriko Ibseno Noros troškimus. Dar labiau literatūriškumą pabrėžia tai, kad galiausiai Kler parašo romaną, kurio pavadinimas sutampa su originaliu filmo pavadinimu „Tokia, kokia jūs manėte“, bei trys skirtingos filmo pabaigos, iš kurių kiekvienas pasirinks sau priimtinesnę.

Dar filmui neįpusėjus tampa aišku, kad Binoche nuolat bando kilstelėti Kler virš to, kokią ją rodo režisierius ir Laurens, nes jų Kler, regis, nesugeba analizuoti savęs bei savo poelgių, jai nuolat trukdo sūnūs, ji vis dar negali atleisti buvusiam vyrui romano su jaunesne moterimi ir nesusimąsto apie telefoninių santykių su Aleksu pasekmes. Todėl ji ir atsiduria pas psichoterapeutę (aktorė ir režisierė Nicole Garcia), kuri klausosi Kler banalybių, supratingai varto akis ir retkarčiais gana desperatiškai bando priversti pacientę sakyti tiesą. Tai, kad „Antrąją aš“ dramaturgiškai lyg ir įrėmina pokalbiai su psichoterapeute ir jos finalinis ryžtas pačiai pagaliau sužinoti tiesą, tik paryškina viso kino reginio, švelniai tariant, sąlygiškumą.

Iš tikrųjų Binoche vaidinti nėra ko, nes ir Kler, ir viską, kas filme vyksta, Nebbou su Laurens redukuoja iki masinės žiniasklaidos vartotojo lygio. Šiam vartotojui suprantama kalba filmo kūrėjai paaiškina, kokie pavojingi gali būti socialiniai tinklai, ką jaučia vyro į jauniklę iškeista penkiasdešimtmetė moteris, kiek nedaug reikia jauniems ambicingiems menininkams, kad jie patikėtų savo pašaukimu ar nusiviltų gyvenimu, kaip elgiasi psichoterapeutai, kai jų pacientai siekia užmegzti žmogiškesnį kontaktą, ir t.t. Visa tai jau buvo ne viename ambicingesniame filme, tik gal ten nebuvo Binoche. Todėl „Antroji aš“, kad ir kaip stengtųsi didi aktorė, yra tik dramos pakaitalas, kaip tos daktaro Freudo kabinetą primenančios senovinių Egipto statulėlių imitacijos ant psichoterapeutės stalo.