Viskas pasikeitė

Nauji filmai – „Džentelmenai“

„Džentelmenai“
„Džentelmenai“

Ramus ir kasdieniškas Mikio Pirsono (Matthew McConaughey) rytas prasideda iš pirmo žvilgsnio itin britiškai – nuo alaus ir marinuoto kiaušinio... Filme „Džentelmenai“ („The Gentelmen“, D. Britanija, JAV, 2019) Guy Ritchie pasakoja šio anglų marihuanos barono, nusprendusio išeiti į ankstyvą pensiją, istoriją. Deja, planuotą verslo sandorį apkartina nenumatytos aplinkybės, kurios ir įsuka filmo siužetą. Veiksmas keliasi į Londono gatves, kur įvairiausio plauko personažai susiklosčius tam tikrai situacijai atstovauja skirtingiems interesams.

 

Apie viską sužinome iš savotiško naratoriaus – landaus ir šiek tiek ištvirkusio paparaco Flečerio (Hugh Grant). Regis, jis – ironiškas Guy Ritchie alter ego, perteikiantis sunkią kino kūrėjo dalią. Pasitelkęs Flečerį, režisierius filme postmodernistiškai analizuoja kino istoriją, o nuorodos į kadrų formatą, kino techniką bent akimirką romantizuoja jau praėjusią epochą. Rodydamas paparacą, žvilgsniu pro objektyvą fiksuojantį reikšmingas akimirkas, Ritchie atiduoda pagarbos duoklę ir Hitchcocko, Powello šedevrams. Tai paverčia „Džentelmenus“ daugiasluoksniu kūriniu.

 

Gali pasirodyti, kad „Džentelmenais“ režisierius grįžta prie kūrybos ištakų. Tiesa, ankstyvieji Ritchie filmai pasižymėjo niūriu buitiniu realizmu. Rytų Londonas buvo tapęs puikiu fonu pasakoti apie smulkias aferas ir jas vykdančius niekšelius. Naujasis filmas labiau stilizuotas, gal net akivaizdžiai sterilesnis, tarsi būtų paliestas viską pagražinančio Holivudo teptuko. Siaurus skersgatvius ar tamsius kambarius keičia prabanga, kurios ankstesnių istorijų veikėjai taip desperatiškai siekė.

 

„Džentelmenuose“ nematyti ir Ritchie būdingų režisūrinių sprendimų bei montažo: sulėtintų veiksmo scenų, trumpų montažo atkarpų, laiko sukimo atgal. Tačiau filmas stebina spalvingų veikėjų gausa. Deja, jų tiek daug, kad ne visiems lemta atsiskleisti. Bene labiausiai nuvilia Matthew McConaughey įkūnytas personažas. Šis elegantiškas amerikietis, studijavęs Oksforde, priverstas laviruoti tarp gatvės chuligano (koks iš tikrųjų yra) ir aukštuomenės nario vaidmenų. Apmaudu, kad Pirsono viduje vykstanti dvikova supaprastinama iki elementaraus gebėjimo susivaldyti stresinėse situacijose. Negana to, apsukrus ir protingas veikėjas sumenkinamas iki banalių frazių, stokojančių prasmės.

 

„Džentelmenai“ kreipiasi į žiūrovą išmaniai. Tai klasikinė kriminalinė komedija, atliepianti šių dienų peripetijas. Filmas subtiliai verčia lyginti praeitį su dabartimi ir pasvarstyti, kas pasikeitė. Sumenko pagarba vyresniems, žmonės vis mažiau sutelkia dėmesį ir nebeturi kantrybės klausytis ilgų istorijų. Ritchie analizuoja gobšumo, aklo galios bei pagarbos siekimo pasekmes. Šiek tiek ironiška – juk tokie principai atrodo nesuderinami su džentelmeniškumo sąvoka. O gal Ritchie ir bando pasakyti, kad liko tik estetinė išvaizda, tačiau džentelmeniškumas – jo turinys, idėja – neišgyveno moderniojo virsmo?