Norėjau, kad šis pasaulis įtrauktų žiūrovus

Neišvengiamai artėja diena, kai atsidarys kino teatrai. Nors jų vadovai ir savininkai aiškina, esą naujų filmų nėra, galima tikėtis, kad kuris nors paseks kaimynais lenkais, kurie iš pradžių rengiasi rodyti prieš karantiną išleistus, bet mažai didžiuosiuose ekranuose užtrukusius filmus. Bilietai į juos ten kainuos mažiau. Lietuvoje tokių, savo žiūrovų dar neradusių, filmų ne tiek ir mažai. Siūlome iš arčiau pažvelgti į pernai Kanuose apdovanotą, „Oskarui“ nominuotą, ne vieno „Cezario“ bei dešimčių kitų apdovanojimų sulaukusį Ladjo Ly filmą „Vargdieniai“ („Les Misérables“, 2019). (Beje, filmą su lietuviškais subtitrais galima pamatyti ir „Kino Deli“ namų kine.)

 

„Vargdieniai“ perkelia į Paryžiaus Monfermėjaus priemiestį, kurį XIX a. aprašė Victoras Hugo. Ladjui Ly (g. 1980) nebuvo dvejų, kai apsigyveno čia su tėvais, imigrantais iš Malio. Betono džiunglės tapo jo namais. Ant nugyventų namų ir laiptinių sienų čia karaliauja užrašas „Fuck Police“. Ankštuose socialinių namų butuose glaudžiasi didžiulės kelių kartų šeimos. Vyrauja emigrantai iš Afrikos, musulmonai. XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje vidurinei klasei projektuoti daugiabučiai virto vargšų kvartalais. Žurnalui „Times“ Ly sakė, kad žino „Vargdienius“ nuo mažens, kaip ir kiekvienas Monfermėjaus vaikas. Režisierius mano, kad per 150 metų nedaug kas pasikeitė: čia ir dabar gyvena vargšai, neišsilavinę žmonės, neturintys pilietinių teisių, ateities perspektyvų. Jų pyktis nuolat stiprėja, jie dažnai konfliktuoja su valdžios atstovais, tai yra policininkais. Atsiimdamas „Cezarį“ Ly sakė: „Skurdas paliečia ne tik priemiesčių gyventojus. Jis liečia mus visus. Prancūzija yra sužeista šalis, bet tai mūsų šalis. Ir mes galime ją pakeisti. Priešas yra ne kitas žmogus – tik skurdas.“ Pateikiame žiniasklaidoje gausių pokalbių su režisieriumi fragmentus.

 

„Vargdieniai“ – vaidybinis Jūsų debiutas, bet filmus kuriate jau penkiolika metų. Kokia buvo šio kelio pradžia?

Kai buvau aštuonerių ar devynerių, susidraugavau su Kimu Chapironu. Jis atvažiuodavo į vasaros mokyklą Monfermėjuje, taip ir susipažinome. Po kelerių metų Kimas, Romainas Gavrasas ir Toumani Sangare įkūrė kino kolektyvą „Kourtrajmé“. Man tada buvo septyniolika, pati skaitmeninės eros pradžia. Nusipirkau pirmą kino kamerą. Nuo tada filmuoju viską. Mes kartu mokėmės, buvome jauni, pašėlę, nepripažįstantys kompromisų. Dabar, be abejo, proto daugiau, bet manau, kad visada gerai turėti trupinėlį beprotybės. Mes nenorime būti ribojami kaip dauguma pasaulinio kino kūrėjų.

 

Po „Vargdienių“ premjeros sakėte, kad šis filmas – laiškas Emmanueliui Macronui.

Tai mano nesitaikstymo riksmas ir bejėgiškumo rauda. Visą gyvenimą gyvenau Paryžiaus Kliši-Monfermėjaus kvartale. Valdantieji neturi supratimo, kas vyksta tokiose vietose. Jie atsibunda, kai liepsnoja automobiliai. Juos šokiruoja „geltonųjų liemenių“ protestas. Mes jau kelis dešimtmečius esame „geltonosios liemenės“. Nuolat patiriame skurdą, neteisybę, prievartą. Trys ketvirtadaliai mūsų turi policijos ginklų padarytų randų. Kad kas nors pasikeistų, neužtenka kartą per savaitę išeiti į gatves. Negalime nuolat sukąsti dantis, grįžę namo žiūrėti telenoveles ir sunkiai dirbti, kad užtektų sąskaitoms apmokėti. Turime nuolat reikalauti reformų.

 

Todėl ir paėmėte į rankas kino kamerą?

Taip. Neatsitiktinai berniuką, kuris dronu fiksuoja kvartalo gyvenimą, suvaidino mano sūnus. Pats toks buvau, nors technologijos ir pasikeitė. Prieš keliolika metų pasikviečiau fotografą JR (lietuvių žiūrovams jis pažįstamas iš kartu su Agnès Varda kurto filmo „Veidai, kaimai“ (2017) – K. R.), kad dokumentuotų Monfermėjaus gyvenimą. Jis padarė mano portretą. Jame taikausi fotoobjektyvu taip, lyg tai būtų ginklas. Manau, ši nuotrauka daug apie mane pasako. Nebaigiau jokios mokyklos, nesimokiau kino. Nusipirkti kamerą įkalbėjo mano bičiulis Romainas – garsaus režisieriaus Costa Gavraso sūnus. Taip, tai atsitiktinumas. Bet pirmą kartą sąmoningai ja pasinaudojau priešindamasis policijos žiaurumui. Nufilmavau policininką, kuris be jokios priežasties šovė į vaikiną iš „flash-ball“. Įkėliau nufilmuotus kadrus į internetą, juos peržiūrėjo daug žmonių. Prokuratūra pradėjo tyrimą, policininkas buvo laikinai nušalintas. Nuo tada veikiu kaip „CopWatch“ atstovas. Pajutau, kad galiu keisti savo aplinką.

 

Įtariu, kad imigrantų kvartale, kur vyksta konfliktai tarp afrikiečių, musulmonų ir romų bendruomenių, dažnai būna susirėmimų su teisėsaugos organais.

Taip. Daug policininkų jaučiasi nebaudžiami. Nors dažnai kvartale būna vieninteliai baltieji, policininkai mus traktuoja kaip beždžiones zoologijos sode. Taip elgiasi ne tik jie. Visi valdžios atstovai arba susipyksta su kvartalo gyventojais, arba mus pamiršta. Monfermėjaus statistika kelis dešimtmečius nesikeičia: nedarbas sieka beveik 40 procentų, nusikalstamumas, skurdas. Todėl įrašo internete istorija mums tapo tokia svarbi. Pirmąkart apsigynėme per susidūrimą su valdžios institucija. 

 

Bet Jūsų filme „Vargdienių“ istorija pasakojama iš policininko perspektyvos.

Man reikėjo vedlio po šią tikrovę – to, kuris ją pažintų kartu su žiūrovais. Be to, nesu aklas. Žinau, kad policininkais tampa įvairūs žmonės, o jų darbas yra sunkus. Po mūsų kvartalą visada vaikščiodavo trys: gerasis policininkas, blogasis ir tas trečiasis, kuris neturi ko pasakyti. „Vargdieniuose“ pirmasis užaugo kvartale, bet ieškojo geresnio gyvenimo, o gal ir tikėjosi, kad vilkėdamas mundurą galės kam nors padėti. Antrasis iš pirmo žvilgsnio atrodo valdžios apakintas rasistas. Trečiasis ką tik baigė policijos mokyklą ir atsidūrė kartu su dviem keistuoliais kvartale, kuriame šiuolaikinės problemos matomos kasdien.

 

Įmetate žiūrovą į patį įvykių tankumą. Musulmonai kavinėje su kebabais, turgavietė, kurioje klega žmonės, o prie namų riejasi jaunimas.

Pasakojau apie tikrovę, kurią gerai žinau. Bandžiau griauti stereotipus. Niekad nekurčiau filmo, kuriame skambant hiphopui paaugliai siaubia parduotuvę, o paskui vartoja narkotikus. Nes taip nebūna. Norėjau, kad šis pasaulis įtrauktų žiūrovus. Vis nauji įvykiai, garsų kakofonija, žmonės iš visiškai skirtingų planetų. Viskas filmuota rankine kamera, daug pastebėtų ir iškart užfiksuotų įvykių, autentiškų kadrų. Bet labiausiai man rūpėjo ritmas, nes raktas suprasti šį kvartalą yra jo intensyvumas. Ten nuolat kažkas vyksta.

 

Ar daug „Vargdieniuose“ autentiškų įvykių?

Nėra nė vieno išgalvoto. Viskas įkvėpta prisiminimų. Net pagrindinė intriga – liūto vagystė. Kasmet į mano kvartalą atvykdavo romų cirkas. Kai buvau aštuoniolikos, pavogiau iš cirko mažą, trijų mėnesių liūtuką. Ir prasidėjo... Pas apsišaukėlį afrikiečių bendruomenės vadą atėjo įtūžę romai, policija pradėjo tyrimą. Viskas truko savaitę, kol draugas nusprendė liūtą atiduoti, nes negalėjo ištverti jo staugimo.

 

Kaip prisimenate savo vaikystę ir paauglystę Monfermėjuje?

Tada nežinojau, kad tai sudėtingas ir pavojingas kvartalas, nes neturėjau su kuo palyginti. Mama buvo namų šeimininkė. Tėvas tvarkė šiukšles, bet jį įdarbino savivaldybė, tad atlyginimas buvo visai padorus. Iš Malio atvažiuodami į naują šalį, tėvai atsivežė įsivaizdavimą, kaip reikia auklėti vaikus: kad sūnus turi kuo daugiau laiko praleisti ne namuose ir pažinti pasaulį. Buvo tik viena taisyklė – turėdavau grįžti namo prieš nusileidžiant saulei. Tačiau tėvai nelabai įsivaizadavo, kas iš tikrųjų vyksta už namų ribų. Jaučiausi patekęs į šizofrenišką situaciją. Namie karaliavo disciplina, man nebuvo leidžiama keiktis ir žiūrėti tėvui tiesiai į akis. O paskui išeidavau į gyvenimu trykštančias gatves. Jos ir išmokė laisvės. 

 

Ar prievarta nepersismelkė į Jūsų gyvenimą?

Nereikėjo ir persismelkti, ji visada buvo. Kartais atsidurdavau dugne, pažįstu ašarinių dujų kvapą. Išgyvenau policijos reidus, kai priešais kelis policininkus stovi minia, emocijos kunkuliuoja, ir užtenka kibirkšties, kad kiltų gaisras. Turiu ir sunkesnių prisiminimų, apie kuriuos nelabai norėčiau pasakoti. Bet gyvenimas nebūna vienmatis. Jaunystę prisimenu gerai.

 

Kaip po tokio starto prasideda karjera kino pramonėje?

Niekad nepradėjau karjeros. Tiesiog filmavau ir kovojau, kad mane kas nors išklausytų. Kūriau dokumentinius filmus. Pradėjau rengtis „Vargdieniams“. Kai projektu susidomėjo prodiuseriai, iš pradžių nežinojau, ar verta su jais bendradarbiauti. Gyvenimas išmokė nepasitikėti, nes daug kartų jaučiausi cenzūruojamas. Bet pagalvojau, kad yra pinigai, kuriuos galima išleisti, todėl reikia pabandyti. Pasiūliau iš pradžių nufilmuoti trumpo metražo filmą, kad ir sau, ir kitiems įrodyčiau, jog esu pasirengęs vaidybiniam kinui. Pavyko.

 

Ar „Vargdienių“ filmavimas pakeitė kvartalą?

Esu tuo įsitikinęs. Norėjau sukurti projektą, į kurio įgyvendinimą įsitrauktų vietos bendruomenė. Man pavyko. Filmavimo aikštelėje dirbo du šimtai kvartalo gyventojų, vietiniai vaikai pirmąkart vaidino filme. Pažinojau juos nuo mažumės, jie augo šalia manęs, vakarais po filmavimo padėdavau jiems ruošti pamokas. Mačiau, kaip kuriant „Vargdienius“ jie keitėsi, atsivėrė, nugalėjo nepasitikėjimą savimi. Manau, kad jiems tai buvo svarbu. Mano karta žengė į gyvenimą su pažeista psichika, nes adresai, kuriais gyvenome, mokyklos, kurias baigėme, buvo lyg dėmė. Norėjau, kad naujajai kartai netektų su tuo susidurti. Taip būtų geriau visiems.

 

Kodėl?

Visoje Europoje vis daugiau jaunų žmonių sako, kad yra „antisisteminiai“. Juos vis labiau apima negalia, pyktis, neviltis. Jei užtvanka grius, išsilies prievartos banga. Ir, kaip „Vargdieniuose“, kiekvienas jiems bus „sistema“ – nuo politikų ir policininkų iki daugiabučio valdytojo ar vietinio narkotikų platintojo. 2002-aisiais riaušės kilo būtent Monfermėjuje.

 

Ar po jų taip pat niekas nepasiketė?

Tada sukūriau dokumentinį filmą „365 dienos Kliši-Monfermėjuje“. Tai vienintelis filmas, kurtas kvartalo viduje, nes viso pasaulio kameros liko už jo ribų. Bet šalyje niekas nenorėjo rodyti šio filmo. Nekilo jokia rimta diskusija, neprasidėjo reformos. Vyriausybė tik paskelbė „renovacijos planą“, po kurio iškart pakilo kainos. Nauji skverai neišspręs tikrų problemų. Neužtikrins geros edukacijos ar kultūros, neišlygins galimybių.

 

Tačiau filme rodote vienybės akimirką, kai minia švenčia Prancūzijos triumfą pasaulio futbolo čempionate 2018 metais. Skirtingų odos spalvų, skirtingos patirties žmonės skanduoja tuos pačius šūkius.

Ko gero, tik sportas mus ir sieja. Kitą dieną po rungtynių šūkiai „Laisvė, lygybė, brolybė“ ištirpsta.

 

Filmas prasideda Prancūzijos pergalės kadrais. Norėjote kurti filmą ne tik apie priemiesčius, bet apie Prancūziją?

Esu prancūzas. Man daug kartų sakė, kad nesu, bet aš visada jaučiausi prancūzas. Esu kiek vyresnis už savo herojus ir puikiai prisimenu 1998-ųjų liepos 12 dieną. Prisiminsiu ją iki pat gyvenimo pabaigos – man buvo aštuoniolika, ir tai buvo tikra ekstazė! Meilė futbolui tada suvienijo visus, nepaisant odos spalvos, kilmės, socialinio statuso, – visi buvome prancūzai! 2018-aisiais vėl tai pajutome – tarsi tik futbolas turi galią mus suvienyti. Tai neįtikėtini momentai – ir kaip išgyvenimas, ir kaip filmo medžiaga. Todėl „Vargdieniai“ prasideda taip. Euforija ir vienybe, po kurios kiekvienas turėjo grįžti į gyvenimą, kur ribas brėžia pinigai ir odos spalva.

 

Jūsų filmas buvo nominuotas „Oskarui“, bet ne kartą pabrėžėte, kad tikslas daug svarbesnis...

Ši nominacija buvo milžiniškas, istorinis įvertinimas. Tačiau atsitiko ir šis tas svarbiau – „Vargdieniai“ išprovokavo pokalbį apie prancūzų kino situaciją ir jaunų, taip pat ir juodaodžių, kūrėjų vietą. Norime tapti kultūros, kuri iki šiol mus laikė savo paraštėse, dalimi. Įnešti naują, gal net revoliucinę perspektyvą į sistemą, kurios pamatai dabar jau pradeda svyruoti.

 

Parengė K. R.