Skudučiai forever?

Pilnametražis Karolio Kaupinio debiutas „Nova Lituania“ (Lietuva, 2019) išsiskiria iš pastarųjų metų lietuviškų filmų. Jis yra kitoks. Kaupinis (jis ir scenarijaus autorius) kitaip pasakoja istoriją, operatorius Simonas Glinskis renkasi neįprastus nespalvotų kadrų rakursus, net aktoriai priversti vaidinti šiek tiek kitaip – jie dažnai žiūri tiesiai į kamerą, juos lyg kausto ankšta ir tanki filmo erdvė ir stambūs planai. Bet net tik keliais kadrais apibūdintus personažus įsimeni iškart. Nors veiksmo laikas įvardytas – tai paskutiniai tarpukario nepriklausomos Lietuvos metai, – „Nova Lituania“ nėra istorinė drama. Tai greičiau fantazija apie Lietuvos idėją ar parabolė apie neįmanomą kitokią Lietuvą, pagrįsta atskirais tarpukario istorijos faktais.

Apie Kazio Pakšto idėją iškelti Lietuvą į kitą geografinę erdvę, kur šaliai nekiltų nuolatinė grėsmė būti okupuotai didesnių valstybių, girdėjo ne vienas. Kaupiniui tai tapo išeities tašku. Bet neverta ieškoti tiesioginių sąsajų tarp Pakšto ir filmo veikėjo Felikso Gruodžio (Aleksas Kazanavičius) ar tarp premjero Juozo Tūbelio ir Jono Servuso (Vaidotas Martinaitis). Realūs prototipai – tik laiko ženklai. Gruodis ir Servusas įkūnija filmo kūrėjų refleksijas apie Lietuvos padėtį. Gruodis apsėstas idėjos sukurti atsarginę Lietuvą, jis neišmano politikos ir, regis, nelabai suvokia savo aplinkos žmones – per ilgai keliavo po pasaulį. Servusas, atvirkščiai, pernelyg gerai žino, kas ir kaip valdo Lietuvą, suvokia Prezidento (Valentinas Masalskis) logiką ir silpnumą. Ne todėl, kad būdamas premjeru rašė Prezidento kalbas, o todėl, kad yra įžvalgesnis, išmintingesnis ir atsakingesnis. Servusas suvokia realią padėtį, tačiau nenori ir nesugeba jos keisti. Bet jis susidomi Gruodžio projektu, kuris visiems atrodo lyg intelektualo svaičiojimai. Susirgęs, atstatydintas ir tapęs valstybės banko valdytoju, jis suartės su Gruodžiu.

Nors pagrindinis filmo veikėjas yra Gruodis, neatsitiktinai „Nova Lituanią“ įrėmina scenos su Prezidentu. Filmo pradžioje jis dalyvauja karo mokyklos iškilmėse ir priima jos absolventų priesaiką. Finale, sėdėdamas automobilyje, Prezidentas klausosi ilgo generolo Švėgždos (Julius Žalakevičius) pasakojimo apie derybas Maskvoje. Žinoma, derybomis to nepavadinsi, bet, regis, ir išvykdamas (į atgautą Vilnių ar iš Lietuvos?) Prezidentas nesuvoks savo kaltės. Nors tai jis nuolat stengėsi nesivelti į konfliktus nei su lenkais, nei su rusais, nei su vokiečiais, tikėjo, kad svarbiausia išsaugoti liaudies meilę, pelnytą gražiais pažadais, pavyzdžiui, kad ir pastatyti sporto areną krepšinio čempionatui, ar nuslopinti tautos nepasitenkinimą valdžios pasyvumu, jiems pasiūlant naują premjerą, kuris dar ir kunigas.

Servusas tam nesipriešina. Banke jis kaupia aukso atsargas ir tiki, kad jos bus naudingos šaliai. Servuso nuomonė pasikeis tik tada, kai, naciams atidavus Klaipėdą, Gruodis nusiveš jį prie jūros, kurios Servusas niekad nematė. Čia, pajūryje, įvyks lūžis. Ir tai, mano galva, pati subtiliausia filmo scena, demonstruojanti režisūrinius Kaupinio sugebėjimus. Pajūryje Gruodis prisimena dėl audros Klaipėdos uoste atidėtą kelionę į dar vieną tolimą šalį ir kelias dienas, praleistas viešbutyje su žmona Veronika (Rasa Samuolytė). Gruodžio monologas apie efemerišką laimę, kai lyg ištirpstama meilėje ir paprastuose kasdieniuose malonumuose, pasako apie jį viską. Nors kad tai suprastume, režisierius nuo pat pradžių dėlioja mokslininko portretą iš gana skirtingų dalių: iš antipatijos valdingai Veronikos motinai (Eglė Gabrėnaitė), nusivylimo žmonėmis, kuriuos laikė savo bendraminčiais, kai kolega (Algirdas Dainavičius) atsisako pasirašyti Gruodžio kreipimąsi, o naujienų agentūros vadovas (Darius Meškauskas) – jį spausdinti, net studentai akivaizdžiai rimtai nesvarsto Gruodžio idėjų apie atsarginę Lietuvą. Tik Veronika palaiko ir myli savo vyrą, bet Gruodis jai nieko negali duoti – nei vaikų, nei artumo, nei šilumos, tik blausią viltį, kad jausmų dar liko kažkur giliai. Ne dabartyje. Dabartyje Gruodį gali sušildyti tik praeities klajonių fotografijos ir botanikos sodo oranžerija su lepiais atogrąžų augalais.

Kaupinis nuo pat pradžių pabrėžia ir paslaugaus Servuso liguistumą, o premjero operacija net primena siaubo filmą. Apskritai ir Servusas, ir jo namai nuolat skendi vakaro tamsoje ar šešėliuose. Šviesaus atminimo dailininko Audriaus Dumiko art deco baldų prikimštuose interjeruose, valstybės įstaigų koridoriuose, universiteto auditorijose, net prabangiame restorane filmo veikėjai, regis, jaučiasi nejaukiai, lyg būtų uždaryti sau svetimose moderniose erdvėse. Jos pernelyg sterilios, gal pernelyg dirbtinės, neatitinkančios, matyt, iš kaimo atsinešto įsivaizdavimo apie grožį ir jaukumą. Šitoje Lietuvoje (peršasi įtarimas, kad ji parodyta tokia, kokią ją mato Prezidentas) viskas lyg ir atrodo gerai: Kauną puošia aptakių formų modernūs pastatai, veikia funikulierius, amatų mokykloje mokosi paklusnūs ir tvarkingi vaikai, o universitetas spindi naujumu – jam antrina šviesūs studentų veidai. Bet kažkurios korporacijos iškilmes pagerbęs Prezidentas kaip stabas sėdės ant pakylos prie ilgo stalo, kalbės apie tautos kultūrą ir klausysis kaimiškąją šios kultūros prigimtį akcentuojančio skudučių ansamblio. Šita nauja Lietuva baugina savo ankštumu, į ją negali prasiskverbti ir joje negali prigyti ne tik Gruodžio utopija, bet ir naujos idėjos. Todėl ji ir pasmerkta.

Neatsitiktinai Gruodis nustebins Servusą, kai šis supras, kad nereikia kruopščiai planuoti perkelti į salą visos Lietuvos. Atsarginė Gruodžio Lietuva – tai kartu su inteligentais, mokytojais, intelektualais iš naujo sukurta Lietuva. Nepasitenkinimas dabartimi paprastai gimdo aukso amžiaus mitus. Gruodis perkelia savo aukso amžių į ateities Lietuvą, sukurtą iš naujo, bet šis kontrapunktas, man regis, ir yra filmo esmė, juolab kad tarpukaris jau trisdešimt metų – dabartinės Lietuvos aukso amžius. Todėl ir atrodo, kad filme „Nova Lituania“ lyg veidrodyje atsispindi ir naujoji Lietuva. Tik ar atsarginė Lietuva vis dar įmanoma?

Kaupiniui nereikia „bendro istorinio naratyvo“, apie kurį šią savaitę Seime kliedėjo viena karinga konservatorė ir kurį pasirengęs kurti ne vienas valdžiai paslaugus lietuvių kino kūrėjas. „Nova Lituania“ nelimpa prie dabar mūsų kine dominuojančių stiliaus krypčių. Greičiau atvirkščiai – Kaupinis gręžiasi į autorinio, gerokai ne tik pas mus primiršto kino galimybę, pabrėžia savo požiūrį į istoriją ir bando kalbėti apie tai, kas jam svarbu, savo kalba. Todėl pastarojo dešimtmečio lietuvių vaidybinio kino kontekste „Nova Lituania“ yra lyg žingsnis į nežinomą teritoriją. Svarbiausia, kad Kaupiniui nepristigtų smalsumo žengti toliau.