Nesu garsenybė ir tuo didžiuojuosi

Keliskart atidėta dėl pandemijos, šį savaitgalį Lietuvos kino teatruose pagaliau įvyks Niki Caro filmo „Mulan“ (JAV, Kanada, Honkongas, 2020) premjera. Iš Naujosios Zelandijos kilusi režisierė perkėlė į ekraną vieną populiariausių kinų legendų apie narsiąją Mulan, kuri užima sergančio tėvo vietą kariuomenėje. Caro filmas – pirmoji vaidybinė legendos versija, režisierė atsiribojo nuo ankstesnio animacinio filmo, nors ir jos pasakojimas apie Mulan skirtas jauniesiems žiūrovams, pirmiausia žiūrovėms. Kartu tai įspūdingas wuxia estetikai ištikimas reginys, kurį būtina žiūrėti kino teatre. Mulan suvaidino Yifei Liu, o pagrindinę jos priešininkę, piktą burtininkę, – geriausiai pasaulyje žinoma kinų aktorė Gong Li, kurios vaidmenys neatsiejami nuo Penktosios kartos režisierių Zhang Yimou ir Chen Kaige filmų „Raudonasis gaolianas“, „Šanchajaus triada“, „Pakabinkite raudoniuosius žibintus“, „Imperatorius ir žudikas“ bei daugelio kitų, jau kino klasika vadinamų kūrinių. Pateikiame aktorės pokalbio su Mariola Wiktor, išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus.

 

Girdėjau, kad „Mulan“ – mėgstamiausia Jūsų vaikystės istorija. Tačiau Kinijoje ši „Walt Disney“ studijoje sukurta „Mulan“ versija sutikta labai piktai, nes esą pernelyg nutolusi nuo originalo. Ar Jūsų tai netrikdo?

Ne. Juolab kad filme vaidinu veikėją, kurios atitikmuo originale yra vyras. Priešingai nei garbinga ir rami pagrindinė herojė, mano vaidinama veikėja sudėtingesnė. Niekad nesu vaidinusi tokios žiaurios personažės, tačiau filmo pabaigoje žiūrovai supras, kodėl ji tokia.

 

Kinai mano, kad ši „Mulan“ versija – tik efektingas kultūrinių stereotipų rinkinys užsienio žiūrovams.

Kinai turi teisę nepriimti filmo, bet tai nereiškia, kad jie yra teisūs. Šio filmo pagrindas – kinų legenda apie kovotoją Hua Mulan, kuri persirengusi vyru užėmė tėvo vietą Šešių dinastijų laikotarpio kariuomenėje. Tačiau režisierė Niki Caro pasakoja šią istoriją Vakarų požiūriu, ir manau, kad tai gerai. Kine juk svarbu ne tiksliai atkurti tikrovę, bet originaliai į ją pažvelgti. Kažkas parašė, kad Mulan elgiasi kaip europietė ar amerikietė. Aš nesutinku. Manau, kad herojės protas, jos sumanumas, ištikimybė sau neprieštarauja kinų tradicijai.

 

Ar nejaučiate diskomforto, kylančio iš stiprių sąsajų su tradicija ir naujumo siekio?

Kai Holivude koks nors režisierius man siūlo suvaidinti stereotipinę kinę arba kitokią azijietę, kuri narsiai kovoja ir greit miršta, manęs tai visiškai nedomina. Šiuo atveju taip nebuvo. Vaidmuo turi atskleisti mano galimybes. Būtent todėl nesutikau vaidinti Bondo merginos filme „Rytojus niekada nemiršta“, nes tai buvo ne pilnakraujis personažas, o tik dekoratyvus elementas – mergina, laukianti, kad ją išgelbėtų. Bet jei kalbame apie tradiciją, siūlau imti iš jos tai, kas vertinga, ir nebūti jos vergais. Džiaugiuosi, kad mano filmai stato tiltus tarp kultūrų. Žmonės Vakaruose dažniausiai pastebi neigiamas mūsų kultūros puses, bet joje yra ir daug teigiamų dalykų. Kinija – didžiulių skirtumų šalis, tad lengva patekti į stereotipų spąstus.

 

Jūsų herojės – drąsios moterys, jos nepriima primetamų apribojimų. Įtariu, kad būtent nepriklausomybė ir yra tas bruožas, kuris sieja Jus ir Jūsų herojes.

Gyvendama paraleliniuose pasauliuose – Kinijos ir Vakarų, laikui bėgant suvokiau, kad turiu liautis galvoti, ką žmonės apie mane kalba, kad turiu įgyti drąsos gyventi taip, kaip noriu. Dabar geriau kontroliuoju ir savo jausmus, ir vaidybą. Manęs jau niekas nebesužeis, nesirengiu kovoti dėl to, kad žiūrovai mane mylėtų. Nesu garsenybė ir tuo didžiuojuosi.

 

Pamenu, kiek daug kontroversijų Kinijoje sukėlė Jūsų vaidmuo Robo Marshallo melodramoje „Geišos išpažintis“.

Mes su Zhang Ziyi vaidinome japonų geišas. Tai sukėlė pasipiktinimo bangą ir Kinijoje, kur tvirtinta, kad padarėme gėdą tėvynei, ir Japonijoje, kur aiškinta, kad kinų aktorės negali įtikinamai suvaidinti japonių. Taip pasireiškia prietarai. Laimė, moku su tuo tvarkytis.

 

Ar visada norėjote būti aktorė?

Šeimoje esu jauniausia iš penkių vaikų. Gyvenome provincijoje, tėvas buvo ekonomikos profesorius, motina – mokytoja. Vaikystėje mėgau dainuoti ir šokti. Norėjau tapti darželio auklėtoja ir mokyti vaikus muzikos, aktore tapau atsitiktinai. Mokytoja pasiėmė mane kartu į televizijos šou. Šio reginio režisierė davė man mažytį vaidmenį. Patikau jai, išgirdau, kad esu natūrali. Ji ir įtikino mamą užrašyti mane į Pekino dramos mokyklą. Planavau būti teatro aktorė, apskritai nesvajojau apie kiną, bet kai 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjau bendradarbiauti su Zhang Yimou, kinas įtraukė.

 

Buvau pirmoji kinų aktorė, galėjusi išvažiuoti į festivalius Vakaruose. Kai studijavau Pekine, studentams buvo draudžiama filmuotis, tad pirmąjį jo ir mano filmą „Raudonasis gaolianas“ filmavome per atostogas. Vaidinau merginą, kuri priverčiama tekėti už turtingo raupsuotojo. Kai jis miršta, mano herojė pati pradeda lemti savo likimą. Zhangas suteikė daug laisvės aktoriams, pasitikėjo jų kūrybiškumu, jo dėka supratau, kas yra kino menas.

 

Kaip Jus dabar vertina Kinijoje?

Kinų gerbėjai skiriasi nuo vakariečių. Kinijoje daug žmonių mane tikrai myli ir domisi mano gyvenimu, bet toje meilėje visada yra krislas pavydo. Čia ir slypi skirtumas. Vakaruose žmonės linkę žavėtis tais, kuriems pasisekė, o Kinijoje tokie žmonės dažniausiai žadina pavydą. Vakarų spauda laikosi tam tikrų standartų, kinų – ne tokia mandagi. Kita vertus, užsienyje sulaukiau pasisekimo daug anksčiau, nei kinų žiūrovai sužinojo mano pavardę. Mat cenzūra neleido rodyti daugelio filmų, kuriuose vaidinau. Dabar esu laikoma pradininke kovos su požiūriu, kad kinų moteris turi būti pasyvi ir nuolanki. Manau, kad esu šiuolaikiška, stipri. Į kiekvieną savo vaidmenį perkeliu dalį tokios kinės įvaizdžio.

 

Ar planuojate likti Holivude?

Nemanau, kad turėčiau visam laikui kurtis Holivude. Dabar greičiau Holivudas artėja prie Kinijos, rašoma vis daugiau įdomių scenarijų kinėms ir moterims iš kitų Azijos šalių. Dar prieš dvidešimt metų Azijos moterys amerikiečių filmuose dažniausiai būdavo tik efektingi papuošalai.

 

Jei reikėtų išskirti vieną savo bruožą, kuris nulėmė Jūsų profesinę sėkmę, kas tai būtų?

Užsispyrimas. Esu užsispyrusi aktorė. Imuosi tik tų vaidmenų, kurie man atrodo svarbūs. Nebijau rizikos ir klaidų, nekenčiu lėkštų personažų. Didžiuojuosi tuo, kad esu žinoma užsienyje. Tai įrodymas, kad mano užsispyrimas pasiteisino.

 

Parengė K. R.