Kino laiškai ir jų paraštės

Heidi Hassan ir Patricia Pérez Fernández apie „Kuždančius laiškus“

Kadras iš filmo ,,Kuždantys laiškai“
Kadras iš filmo ,,Kuždantys laiškai“

Heidi Hassan ir Patricia Pérez Fernández – vaikystės draugės, užaugusios komunistinėje Kuboje ir kadaise išskirtos emigracijos. Ne vienus metus jos gyveno ir dirbo Šveicarijoje bei Ispanijoje. Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) rodys jųdviejų kartu sukurtą filmą ,,Kuždantys laiškai“ („In A Whisper“) – pasakojimą apie ryšį, netektis, draugystę, išsipildymus.

 

Užaugote Kuboje. Kokie vaizdai ar patirtys iškyla pirmiausia?

Patricia Pérez Fernández: Maudynės lietuje, empatija ir močiutės namai...

 

Dabar Kuba Jums yra geografinė ar labiau psichologinė ir emocinė erdvė?

Heidi Hassan: Tai vieta, kuri saugo mūsų vaikystės ir paauglystės prisiminimus, kurioje gyvena mūsų šeimos ir draugai (nors jų vis mažiau, nes kas galėjo – emigravo). Taip pat tai vieta, kurią daug lengviau „atkoduoti“ ir su kuria sieja labai stiprus ryšys. Dėl to ir dėl atstumo, kuris atsiranda išvykus, Kubos realybė šiandien mus įkvepia ir kaip dokumentikos kūrėjas. 

 

O kas yra Ispanija ir Šveicarija?

H. H.: Kultūriškai Šveicarija labai skiriasi nuo Kubos, tačiau daug čionykščių vertybių svarbios ir man. Atsparumas ir savarankiškumas neleidžia visiškai pasimesti. Dabar gyvenu Ispanijoje, bet jaučiu, kad Šveicarija – mano antrieji namai. Tai vieta, kur susikūriau save, kur išties patyriau, ką reiškia emigruoti. 

P.P. F.: Man Šveicarija visada bus Heidi žvilgsnis ir tai, kaip ji matė ir ką papasakojo apie šią šalį. Gimiau Kuboje, tačiau gyventi Ispanijoje nusprendžiau prieš daugiau nei penkiolika metų. Dabar mano namai ten. Šalį pažįstu labai gerai. Praktiškai visą apkeliavau, niekada nesilioviau ja žavėtis ir nesijaučiau pašalietė. Bet tai – labai asmeniška.

 

Pamenu, kaip Lietuvoje pasikeitus politinei sistemai keitėsi ir visuomenė. Kas Jums buvo didžiausias iššūkis, prisitaikant prie kapitalistinės sistemos?

P.P. F.: Atsakyti nelengva. Žinoma, tarp anos Lietuvos ir Kubos rastume panašumų, tačiau daryti apibendrinimų nenoriu. Man sunkiausia buvo pakeisti mąstymą – nuo kolektyvinio pereiti prie individualistinio, ir nors tai gali „kvepėti“ savanaudiškumu, man tai buvo transcendentinė patirtis. 

 

Patricia filme pasakoja apie savo statusą Ispanijoje, mat kurį laiką gyveno ir dirbo nelegaliai. Ar po viso legalizacijos proceso liko kokių nuoskaudų? 

P.P. F: Jei kalbėčiau apie save – ne. Matyt, todėl, kad XXI amžiuje vis dar statome sienas ir kurstome nelygybę. Manęs neįtikina jokie to pateisinimai. 

 

Ar sužinojote apie save ką nors, ko nežinojote anksčiau, gyvendamos svetur?

H. H.: Kubos režimas tam tikra prasme buvo saugantis (ir man asmeniškai atrodo, kad tai nėra didelis blogis). Tačiau jis kartu ir tėviškas, ir autoritarinis. Gyvenimas už Kubos ribų išmokė prisiimti atsakomybę, suaugti. Taip pat leido pamatyti daug platesnį galimybių spektrą. 

P.P. F: Visiškai pritariu Heidi. Pakartosiu ir tai, kas skamba filme: emigracija man leido būti moterimi, kuria nebūčiau gyvendama Kuboje. Dabar jaučiuosi beribė. 

 

Esate vaikystės draugės, bet kurį laiką buvote praradusios ryšį. Kai vėl susitikote, ar reikėjo vienai kitą pažinti iš naujo? 

H. H.: Atrodė, tarsi nebuvome išsiskyrusios. Su sielos draugais taip jau būna – laikas neegzistuoja. 

 

Kai nepakanka žodžių, kokį turinį Jums leidžia perteikti vaizdai? 

P.P. F: Man atrodo, kad nuo vaikystės mus sieja vanduo ir visos jo apraiškos. Jei žodžių nepakaktų, turėtume vaizduose įmaišyti vandenį...

 

Kino mokėtės Kuboje. Kaip tai formavo Jus kaip kino kūrėjas?

P.P. F: Gal aiškiau tai mato kiti. Tai sumišę su mūsų būdu, asmenybėmis, tad pačioms atsakyti būtų sunku. Bet pirmas atsakymas, kuris ateina į galvą, būtų apie gebėjimą kurti, nepaisant kino industrijos madų ir turint labai mažai resursų. 

 

Ką Jums reiškė kurti kiną visus šiuos metus ir kas Jums yra kinas šiandien?

H. H.: ,,Kuždantys laiškai“ pasiekė daug platesnę auditoriją nei ankstesni mūsų filmai. Tačiau iš esmės mūsų ryšys su kinu nepasikeitė: mums tai pagrindinė išraiškos ir kūrybos forma. 

 

Filme dažnai kalbate viena kitai, bet liudininkais kviečiate būti ir mus, žiūrovus. Kaip prasidėjo šis filmas? 

P.P. F: Norėjome kartu kurti filmą. Mums buvo gerokai per keturiasdešimt, siekėme į savo gyvenimą pažvelgti kaip moterys, kaip kino kūrėjos, kaip emigrantės. Pasitelkdamos vaizdų kalbą žvelgiame atgal, bet kartu apmąstome ir ateitį. Pagrindinė auditorija buvome mes pačios. Tačiau negalima pamiršti, kad kinas – mūsų profesija. Žinojome, kad kuriame filmą, ir ieškojome pasakojimo būdų, įtrauksiančių ir žiūrovus. 

 

„Kuždančiuose laiškuose“ daug kasdienio gyvenimo detalių: gaminate valgį, leidžiate laiką su savo partneriais...

H. H.: Dauguma šių vaizdų – iš asmeninio archyvo. Mums patinka filmai, kuriuose režisieriai dalijasi apmąstymais bei asmeniniu gyvenimu. Tai dosnu ir kritiška. Tokios medžiagos naudojimas kine, manau, susijęs su poreikiu asmeninius išgyvenimus perteikti kūrybiškai. Tikiu, kad žiūrovai mūsų paieškose pajus nuoširdumą.

 

Patricia, Jūs drąsiai kalbate apie asmeninių santykių problemas, atsiradusias iš poreikio filmuoti, dokumentuoti.

P.P. F.: Vienas didžiausių iššūkių, nusprendus kurti autobiografinį filmą, ir yra tai, kad į kūrybos procesą neišvengiamai įtraukiami ir artimiausi žmonės. Bet kai tai daroma su meile ir pagarba, manau, būna paprasčiau. Nesistengiu pernelyg susitapatinti su matoma ekrane Patricia. Žiūriu į ją per atstumą, kaip į personažą. Kai kalbame apie filmo Patricią, sakau ,,ji“, o ne ,,aš“. 

 

Heidi, kaip Jūsų partneris jautėsi būdamas filmo dalimi? 

H. H.: Tokiame filme visada rizikuoji per daug atskleisti ne save, bet artimuosius. Mums pasisekė, nes tie, kurie yra šalia, gerbia mūsų darbą, mumis pasitiki. Mano partneris taip pat kuria filmus. Prieš mums susitinkant jis jau buvo matęs du mano filmus. Abu jie tiesiogiai susiję su mano gyvenimu. Pirma susipažinome per filmus ir tik vėliau asmeniškai. Tačiau nėra lengva iš filmo žiūrovo tapti jo herojumi. Yra tam tikrų funkcinių elementų, būtinų pasakojimui. Pavyzdžiui, filme naudoju netikrą draugo vardą, taip bandydama užtikrinti bent jau minimalų atstumą tarp jo ir filmo veikėjo. 

 

Gal galite vienu sakiniu apibendrinti, ką Jums reiškia šis filmas?

P.P. F.: Sugebėjome parodyti, ką viena kitai reiškiame, ir tai mūsų santykiams suteikė gylio.

 

Ar „Kuždantys laiškai“ pakeitė Jūsų gyvenimą? 

H. H.: Dabar abi gyvename Madride. Aš – mieste, Patricija – kalnuose. Be to, su dar trimis kino kūrėjais iš Kubos įkūrėme prodiuserinę kompaniją ,,Free100Media“.

 

Kalbėjosi Simona Žemaitytė