Kinas kaip vaistas nuo melancholijos ir kitų bjaurių ligų

„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus

„Dar po vieną“
„Dar po vieną“

„Scanorama“ šiemet įvyks, ir tai svarbiausia. Būtų gerai, jei bent dalį filmų galėtume pamatyti kino teatre. Didelis ekranas juk turi magiškos galios. Bet su pandemija nepasiginčysi. Gali tekti festivalio filmus žiūrėti namie. Šiųmetė programa didelė ir įvairi. Išrinkome kelis filmus, kurie gali padėti kitaip pamatyti pasaulį ir save.

 

„Dar po vieną“ („Druk“, Danija, 2020)

Naujasis Thomo Vinterbergo filmas jau apvažiavo visus svarbiausius festivalius – Kanų, Toronto, San Sebastiano, Romos... Gal todėl, kad, kaip tvirtina režisierius, jis yra gyvenimo, o ne alkoholio pagarbinimas. Pagrindinis filmo veikėjas Martinas (Mads Mikkelsen) – istorijos mokytojas, vyras ir dviejų vaikų tėvas, bet pirmiausia – žmogus ties nervų krizės riba. Vienintelis vaistas nuo vidutinio amžiaus krizės, perdegimo ir kitų problemų jam yra alkoholis. Kartu su keturiais draugais Martinas dalyvauja eksperimente, turinčiame įrodyti teoriją, esą žmogus gimė organizme trūkstant alkoholio. Ir jo reikia nuolat papildyti. Šiame liūdesio, juoko ir prarasto gyvenimo džiaugsmo kokteilyje kalbama ne apie girtuoklystę, o apie artumą, kurio filmo vyrai nemoka nei duoti, nei paimti, todėl ir vengia. 

 

„DAU. Nataša“ („DAU. Natasha“, Vokietija, Ukraina, D. Britanija, Rusija, 2020)

Pirmoji monumentalaus (arba megalomaniško) Iljos Chržanovskio ir Jekaterinos Oertel projekto, skirto fizikui, Nobelio premijos laureatui Levui Landau (kurį draugai vadino Dau), dalis – įvadas į neįtikėtinai įtaigiai atkurtą Dau pasaulį. „DAU. Nataša“ herojė dirba uždaro miesto-instituto valgykloje. Rodomos kelios 1952-ųjų dienos. Chržanovskis paverčia žiūrovus dramatiškų Natašos gyvenimo įvykių liudininkais. Kamera (filmuota 35 mm kamera!) nenuleidžia nuo Natašos akių, kai ši dirba, flirtuoja su lankytojais, išgėrinėja su instituto darbuotojais ir saugumiečiais, mylisi ar mušasi su jauna padėjėja. Nataša nesuvokia, kad banalios jos svajonės apie meilę ir smulkios apgavystės darbe yra totalitarinės valdžios šaltinis ir motyvas. Filmas kruopščiai atskleidžia jos mechanizmus. Filmo kūrimo istorija apima daugiau nei dešimt metų: apleistame Charkovo vandens komplekse buvo pastatytas miestas-institutas, kuriame daugelį mėnesių buvo uždaryti aktoriai, mėgėjai ir net įžymybės, vaidinantys gausius filmo personažus. „Dau“ tapo radikaliu, kontroversišku eksperimentu ties kino, vizualiųjų menų, psichodramos ir socialinių mokslų riba. Tuo jis ir įdomus.

 

„Konferencija“ (Rusija, Estija, Italija, D. Britanija, 2020)

Spalį minimos 2002 m. teroristų užgrobto Teatro centro Maskvoje tragedijos metinės. Filme rodoma, kaip likę gyvi „Nord Ost“ žiūrovai po daugelio metų kviečiami susirinkti į konferenciją ir rekonstruoti visas tris teatre praleistas dienas. Konferenciją organizuoja vienuolė Natalija, atvykusi į Maskvą iš provincijos. Vienuolei tai proga išpirkti kaltę dėl klaidos, perbraukusios jos gyvenimą. Kaip ir ankstesniuose filmuose „Korekcijos klasė“, „Zoologija“, „Šoklys“, Ivanas I. Tverdovskis nevengia provokuoti žiūrovų ir rutulioti kompleksų, kaltės jausmo ar nesugebėjimo rasti savo vietą visuomenėje temas. Režisierių kaltina, esą šiuo filmu jis desakralizuoja žuvusiųjų atminimą, tačiau jam buvo svarbu parodyti kolektyvinės ir asmeninės atminties konfliktą. Visuomenė žino taisykles, kaip reikia gedėti mirusiųjų, bet jos negalioja, kai gedima artimųjų, kai kiekvienas prisimena kažką savo. Tad konferencija filme taip ir netaps kolektyvinės psichoterapijos seansu.

 

„Nelaimė būti gimusiam“ („The Trouble with Being Born“, Austrija, Vokietija, 2020)

Filmas, kurio pavadinimą režisierė Sandra Wollner pasiskolino iš filosofo Emilio Ciorano, pasakoja apie dešimtmetę androidę Eli, užprogramuotą įgyvendinti žmonių fantazijas. Su pirmuoju savininku ją sieja perversiškas ryšys – vyras ją mato kaip kažką tarpinio tarp dukters ir meilužės. Tad Eli paklusniai vaidina šį vaidmenį, kuris atrodo dviprasmiškas žvelgiant iš žmogaus perspektyvos. Bet ne mašinos. „Nelaimė būti gimusiam“ – iš arthouse filmų, sukeliančių didžiulius skandalus, mat scenos, kuriose vaidina jauna aktorė (paslėpta po kauke ir nuoga tik dėl specialiųjų efektų) sukėlė moralinės panikos bangą. Tačiau Wollner kalba ne apie lėlę, svajojančią tapti žmogumi. Eli kaip veidrodis atspindi mūsų niūriąją pusę, atminties ritualus, prisirišimus ir vienatvę. Šis šaltas (nes žiūrima mašinos žvilgsniu) filmas tikrai gali būti pavojingas, nes žadina mintis, kad gyvenimas be ryšių, atminties ir lūkesčių gali būti kupinas keistos laisvės.

 

„Pamiršk ir išvažiuok“ („Zabij to i wyjedź z tego miasta“, 2020, Lenkija)

Animacinis pilnametražis Mariuszo Wilczyńskio filmas – tai keturiolika metų kurtas autobiografinis pasakojimas apie vienatvę, atmintį, laiką. Menininkas, kurio darbai pristatomi svarbiausiuose pasaulio muziejuose, kruopščiai atkuria žmones, vietas, dialogus, garsus ir net kvapus – savo vaikystės Liaudies Lenkijoje atmosferą ir paauglystę politinės bei socialinės transformacijos metais. Jis jungia poeziją ir realizmą, gyvuosius su mirusiais, kalbasi su dvasiomis ir bando sutaikyti nostalgiją su praradimu. Tai jaudinantis atsisveikinimas su Antrojo pasaulinio karo pažymėta tėvų karta, ir drauge priminimas, kad dialogas su tais, kurie mus suformavo, niekad nesibaigia. Filme skamba Andrzejaus Wajdos, Danielio Olbrychskio, Tomaszo Stańkos, Krystynos Jandos ir kitų balsai, o kompozitoriaus Tadeuszo Nalepos kūriniai ir žodžiai suteikia jam ritmą.

 

Prakaituok“ („Sweat“, Švedija, Lenkija“, 2020)

Gausių instagramo sekėjų susižavėjimas, treniruotės tarp tūkstančių gerbėjų – tokia atrodo kūno rengybos instruktorės Silvijos (Magdalena Koleśnik) kasdienybė. Bet tik socialiniuose tinkluose. Be jų Silvija jaučiasi visiškai viena. Tada ji griebia telefoną, kad apie tai papasakotų kitiems. Vienas iš Silvijos filmukų išjudins įvykius, kurie per tris dienas pakeis merginos gyvenimą. Virtualus iššūkis sukels medijų reakcijos bangą, taps santykių su artimaisiais testu ir išprovokuos Silvijos susidūrimą su tamsiąja populiarumo puse. Įsimenančiu „Įsibrovėliu“ debiutavęs Magnusas von Hornas vėl sujungia kamerinę dramą ir trilerį, kad papasakotų apie tikros meilės ilgesį pasaulyje, kuriame tave myli minios.

 

„Rojus“ („Éden“, Vengrija, Rumunija, Belgija, Nyderlandai, 2020)

Ágnes Kocsis filmas – ekologinio trilerio, melodramos ir mokslinės fantastikos mišinys, sukurtas slow cinema stiliumi. „Rojaus“ herojė Eva niekur neskuba – alergija neleidžia jai palikti namų. Ji jautri viskam – cheminėms medžiagoms, smogui, radijo ir elektromagentinėms bangoms. Eva gyvena atsiskyrusi ir tik retkarčiai ją tiria specialistai. Į institutą Eva rengiasi kaip kelionei į kosmosą – velkasi specialų skafandrą. Bet monotonišką Evos egzistenciją sudrumsčia psichiatras, kuris pradeda įtarti, kad alergijos priežastis – tiesiog neišgydoma melancholija. Jis bando sugrąžinti Evą pasauliui, o pasaulį – Evai. Šis intymus ir poetiškas filmas vadinamas filosofiniu traktatu. Gal apie pasaulio mirtį, gal apie depresiją, o gal apie moterį?

 

„Šarlatanas“ („Šarlatan“, Čekija, Airija, Slovakija, Lenkija, 2020).

Čekijoje kurtas Agnieszkos Holland filmas pasakoja Jano Mikolášeko, savamokslio gydytojo, kurio šlovė peržengė gimtosios Čekijos ribas, istoriją. Komunistų kalėjime melagingai apkaltintas filmo herojus laukia teismo. Iš jo prisiminimų iškyla prieštaringas ypatingais gebėjimais apdovanoto žmogaus, kuris sugeba pasinaudoti talentu savo ir kitų naudai, portretas. Patvirtinta tikslių diagnozių šlovė tarsi iškelia Mikolášeką virš politikos ir santvarkų. Jis vienodai gerai tarnauja ir paprastiems žmonėms, ir naciams bei komunistams. Atsidavęs savo misijai Mikolášekas ilgam tampa neliečiamuoju ir ignoruoja istorines aplinkybes. Ar tai konformizmas? Ar greičiau ištikimybė savo pašaukimui, susižavėjimo, pripažinimo, valdžios poreikis? Jis pats apibrėžia savo moralės normas. Tačiau nuo jaunų dienų Mikolášeką lydi ir sąžinės priekaištai. Jie nebūtinai susiję su meile asistentui, bet jųdviejų ryšys filme taps ir laisvės aktu. Tad ir šis Holland filmas yra dar vienas klausimas apie laisvę ir jos ribas. Klausimas, į kurį nėra vienintelio atsakymo.

 

„Tarnai“ („Služobníci“, Slovakija, Rumunija, Čekija, Airija, 2020)

Film noir iš Rytų Europos – žvilgsnis į tamsius Čekoslovakijos istorijos epizodus, padedančius išryškinti šiuolaikines problemas. Tarnai – tai ir komunistų nomenklatūra, ir Prahos kunigų seminarijos auklėtiniai bei jų globėjai. Tie, kurie tarnauja valstybei ir konfliktuoja su Dievo tarnais. Vis dėlto nespalvotas Ivano Ostrochovský filmas – ne naivus pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą. Filmo veiksmas nukelia į 9-ąjį dešimtmetį, rodo pilkąją politinių žaidimų, cinizmo bei kompromisų erdvę ir apnuogina totalitarinių struktūrų mechanizmus. Valstybės kritika filme nenusileidžia kitos autoritarinės institucijos – Bažnyčios – kritikai. Režisierius susitelkia į dviejų jaunų seminaristų iš provincijos Michalo ir Jurajaus istoriją. Jie įstojo į seminariją kupini tikėjimo ir optimizmo, bet susidūrė su sąmokslais, išdavystėmis ir sulaužytais likimais. Šis filmas – kaltinimas gerontokratijai ir patriarchatui.

 

„Undinė“ („Undine“, Vokietija, Prancūzija, 2020)

Undinė (Paula Beer) yra istorikė ir dirba vieno Berlyno muziejaus gide. Iš pirmo žvilgsnio jos gyvenimas normalus ir tvarkingas. Undinei neegzistuoja pažanga, nes ji įsitikinusi, kad laiką diskreditavo erdvė, o estetiką – etika. Jai nepatinka, kad naujieji laikai pavertė meną – vieną didžiausių būties mįslių – dar vienu veidmainiško socialinio eksperimento įrankiu. Tačiau vadinamosios Berlyno mokyklos lyderis Christianas Petzoldas neslepia, kad su Undine susijęs senas mitas apie ežeruose ir upėse gyvenančias būtybes, kurios žiauriai baudžia jas išdavusius mylimuosius. Kai sužadėtinis palieka Undinę, jos likimas atrodo nulemtas. Bet mergina įsimyli Kristofą (Franz Rogowski)... Nors pagrindinis „Undinės“ konfliktas primena romantizmo ir klasicizmo, proto ir jausmų konfliktus, Petzoldas, kaip ir ankstesniuose filmuose „Barbara“, „Feniksas“ ar „Tranzitas“, analizuoja praeitį bei atsiminimus, kurie gali tapti labai pavojingi.

 

„7md“ inf.