Visada domino sovietinės mentalinės vergijos tema

Skandalingiausias ką tik pasibaigusios „Scanoramos“ filmas, be abejo, – Iljos Chržanovskio „DAU. Nataša“. Jis sukėlė ne vieną diskusiją ir padalijo ne tik kritikus, bet ir žiūrovus. Prasidėjęs kaip biografinis filmas apie Nobelio premijos laureatą fiziką Levą Landau, „Dau“ virto projektu, kurio premjera įvyko pernai Paryžiuje, o du filmai buvo parodyti šiemet Berlinalėje. Po daugiau nei dešimties darbo metų projektą sudaro 15 filmų, 700 valandų nufilmuotos medžiagos, mokslinės konferencijos, parodos, draudimai ir kitokie skandalai. Netrukus pasirodys ir knyga. Dalį filmų jau galima pasižiūrėti portale dau.com. Čia galima rasti ir daug kitokios informacijos anglų ir rusų kalbomis. Pateikiame pokalbių su Chržanovskiu, išspausdintų rusų spaudoje („Novaja gazeta“, meduza.io ir kt.), fragmentus.

 

Esate sakęs, kad sudėtingą projekto struktūrą paveikė ir vandenilinės bombos konstrukcija, kurią pasiūlė akademikas Sacharovas ir kurią apskaičiavo Landau. Tai vadinamasis sluoksniuotis, kai medžiagos, esančios priešingose įrenginio dalyse, išdėliotos sluoksniais, o tai daug kartų padidina sprogimo galią.

Tai susiję su projekto struktūra, bet ne su tema. Apie skirtingus poveikio vektorius galvoti įdomu. Kartą kalbėjausi su artimu draugu Dmitrijumi Falkovičiumi, fizikos ir matematikos mokyklos auklėtiniu. Jis sako: „Mano klasiokas – pats geriausias mūsų kartos fizikas.“ Klasiokas atvažiavo ir paskui atvežė Nobelio ir kitokių premijų laureatų. Tai talentingas mokslininkas Nikita Nekrasovas. Jis man paaiškino, kodėl sutiko atvažiuoti: „Mūsų klasėje buvo vienas genijus – Dmitrijus Falkovičius. Jis pasakė, kad reikia važiuoti, aš ir atvažiavau.“

 

Ar tiesa, kad mokslininkai pas Jus iš tikrųjų sprendė mokslines problemas?

Buvo net surengta didelė mokslinė konferencija. Šiuolaikinio mokslo pagrindas – daugiausia 3-iojo dešimtmečio pabaigos ir 4-ojo pradžios atradimai. Todėl aptarinėti stygų teoriją sąlygiškame 6-ojo dešimtmečio įslaptintame mūsų filmo institute atrodo savaime suprantama. Pasirinkome aktualias šiuolaikinės teorinės fizikos problemas – stygų teoriją ir kilpinės gravitacijos teoriją. Tai dvi viena kitai prieštaraujančios teorijos. Viena jų užsiima Davidas Grossas ir Edwardas Vittenas. Grossas – Nobelio premijos laureatas, Nekrasovo bendraautoris. O kilpinės gravitacijos problemai atstovavo vienas pagrindinių jos autorių, garsus fizikas Carlo Rovelli. Tikrame gyvenime jie nebendrauja, nes jų teorijos sudaro baisią opoziciją viena kitai. Tad šios dvi mokslo kryptys pirmąkart susitiko ir bendravo mūsų institute. Konferencijos, kurioje dalyvavo garsūs fizikai ir matematikai, rezultatai buvo publikuojami.

 

Viena vertus, Jūsų filmas – prarastos šalies (nors, regis, vėl į ją grįžtame) paieškos. Kita vertus, filme tiek daug šiuolaikinių detalių, šiuolaikiška kalba. Kaip Jūs pavadintumėte šiuos susikirtimus?

Man tai – šiuolaikinio žmogaus, kuris atsidūrė kito laiko aplinkybėse, istorija.

 

Šiuolaikinis žmogus – genialus mokslininkas Landau ar filmo žiūrovas?

Mūsų institutas neatrodo tikroviškas. Mes tiksliai atkūrėme pasaulį, kurio... niekad nebuvo. Jis toks, kad atrodo lyg būtų buvęs. Todėl mane džiugina pokalbiai apie „tikslų tikroviškumą“. Nors tai ir sukelia problemų.

 

Susijusių su kaltinimais dėl prievartos atlikėjų atžvilgiu?

Na, jei viskas yra „iš tikrųjų“, vadinasi, iš tikrųjų prievartavo, žudė ir t.t. Manęs dar vakar klausė: „Ar tiesa, kad, išskyrus žmogžudystes, viskas buvo iš tikrųjų?“ Klausė kinematografininkai, kurie žinojo, kad filmas buvo kuriamas 35 mm juostoje. Ir kad reikia specialiai statyti šviesą, grimuoti, kad yra kamera... Kad sukurčiau istoriją apie tikras sielas, aktyvuotas kitokiomis aplinkybėmis, gyvenimą „stumtelėtame“ laike, rinkausi, į kurią pusę judėsiu – link pasakos, link fantasy ar į praeitį. Bet praeitis man rūpi labiau, todėl ir nuėjome ten.

 

„Dau“ istorijų viduje – daugybė konfliktų. Bet pagrindinis – apie laisvę ir nelaisvę, apie žmogų diktatūros aplinkybėmis.

Šitas konfliktas buvo sumanytas iš pat pradžių, vis dėlto „Dau“ istorija pirmiausia apie žmones, apie tai, kaip jie keičiasi priklausomai nuo aplinkybių – pakenčiamų ir neįmanomų. Nėra jokių „kitų blogųjų“ – viskas vyksta tos pačios žmonių grupės viduje.

 

Iš pradžių buvo Koros Landau-Drobancevos memuarai, archyvai, buvo keli Vladimiro Sorokino scenarijaus variantai... Paskui projektas judėjo toliau. Kada supratote, kad tiesa apie praeitį neegzistuoja, kad yra daug tiesų, priklausomų nuo rakurso? Koks tada buvo pasirinkimas – link kokios tiesos ar pramano judėti?

„Dau“ sukurtas pagal kvantinio pasaulio principą. Rakursai keičiasi. Viskas priklauso nuo stebėtojo požiūrio. Galite matyti mūsų herojus kaip nuostabius žmones, bet galite ir kaip siaubingus. Galite juos užjausti arba jais piktintis. Taip jie tampa teigiamais ir neigiamais, svarbiais arba antraplaniais.

 

Kuo Jus sudomino Levo Landau asmenybė, kad nusprendėte skirti jam filmą, o paskui ir visą projektą? Ar galima sakyti, kad laiko tarpsnis, kuriuo vyksta filmo veiksmas, 1938–1968 metai, tam tikra prasme tapo svarbesnis už Landau?

Mane visada domino sovietinės sąmonės, sovietinio žmogaus, sovietų genotipo fenomenas. Po 1917-ųjų katastrofos atsirado tam tikras sovietinio žmogaus genotipas, kurio atstovai mes visi daugiau ar mažiau esame. To nesuvokiant labai sunku, kaip sakė vienas rašytojas, išspausti iš savęs vergą. Tačiau to vergo neišstumsi apsimesdamas, kad tavyje jo nėra. Mane visada domino sovietinės mentalinės vergijos tema.

 

Kitas atspirties taškas – mano vaikiškas įspūdis apie Landau: skaičiau apie jį knygą, o jaunystėje perskaičiau jo žmonos Koros prisiminimus. Pirmiausia jis mane traukė kaip visiškai laisvas žmogus, paskyręs gyvenimą ne tik mokslui, bet ir bandymams suprasti, kas yra laimė, ir kaip vieno žmogaus laimė gali tapti kito žmogaus nelaime. Landau turėjo viską, dar vaikystėje suprato, kad yra genijus, visi žinojo, kad jis genijus. Jį visuomet lydėjo sėkmė, išskyrus vieną dramatišką epizodą, kai metus praleido kalėjime, bet ir iš ten buvo ištrauktas, išsigelbėjo. Jį mylėjo moterys, juo žavėjosi žmonės. Kas yra laimė tokiam žmogui? Kas tokiam žmogui, tokio tipo asmenybei yra laisvė? Tai buvo starto taškas. Bet paskui atsisakėme ekranizuoti Landau biografiją, nes neįmanoma sukurti istorinio filmo neprifantazavus, o fantazuoti nenorėjau. Todėl šiame projekte yra Landau ir kitų fizikų gyvenimo motyvų, bet su jais tai neturi nieko bendra. Kai vaidinti buvo pakviestas Teodoras Currentzis, tapo aišku, kad herojus bus graikas. Genijus – visada užsienietis, net jei ir kalba ta pačia kalba, nes jis yra kitas, kitoks.

 

Ar kuriant „Dau“ įgyta patirtis atsakė į klausimą, kodėl tapome tauta, parašiusia milijoną skundų saugumo organams?

Taip, atsakė. Supratau, kad net menkas, nesvarbus pasirinkimas turi prasmę, kad sunkiausia – pajusti kitą ir kad negalima pajusti kito, nepajutus, nesuvokus savęs. Kad neleidžiant sau išgyventi ir pajusti skausmo neįmanoma atsidurti šviesiojoje gyvenimo pusėje, nes kitaip gali susipainioti, ir tai pati baisiausia istorija apie painiavą. Apie painiavą ir apie gėrio simuliakrą.

 

Papasakokite apie savo šeimą ir aplinką, kurioje užaugote.

Gimiau kino režisieriaus Andrejaus Chržanovskio ir filologės Marijos Neiman šeimoje. Buvau vėlyvas vaikas, o sovietmečiu – visiškai vėlyvas, nes mano tėvams buvo 35 ir 36 metai. Matyt, jie taip ilgai laukė susitikimo su manimi, kad man gimus buvo linkę nesiskirti ir imdavo mane su savimi visur, o tai, žinoma, buvo tikra laimė. Jau tada tai supratau, bet dabar vertinu dar labiau. Visą laiką praleisdavau su tėvais, todėl iki trylikos metų neturėjau draugų, bendravau ir draugavau su tėvų draugais. Dabar, kai žiūriu į šią situaciją, suprantu, kad man teko milžiniška dovana bendrauti su nuostabiais, išskirtiniais savo epochos žmonėmis, ir tai man suteikė kitokį požiūrį į laiką.

 

Mano krikštatėvis, puikus rašytojas Sergejus Jermolinskis, gimė 1900-aisiais. Vaikystėje jis norėjo tapti rašytoju ir parašė laišką Levui Tolstojui, kuris, kaip žinote, gaudavo daug laiškų. Bet Tolstojus jam atsakė ilgu laišku, kuriame dešimtmečiam berniukui aiškino, kodėl vis dėlto neverta būti rašytoju, koks tai sunkus ir sudėtingas darbas. Tačiau Jermolinskis tapo rašytoju ir vienu pirmųjų sovietų kino scenaristų. Jis daug metų artimai draugavo su Michailu Bulgakovu. Tai ir nulėmė jo likimą: jis buvo suimtas, iš jo reikalauta, kad apšmeižtų Bulgakovą, liudytų prieš draugus, bet jis nieko nepasirašė, kalėjo ir nugyveno ilgą gyvenimą. Ir jis, ir jo žmona Tatjana Lugovskaja, poeto Vladimiro Lugovskojaus sesuo, draugavo su mano tėvais. Gal pasakoju pernelyg plačiai?

 

Ar išsiskirti su tėvais buvo sunku?

Viskas vyko natūraliai: tėvai daug su manimi bendravo, o paskui staiga priėmė didvyrišką sprendimą ir šešiolikmetį išsiuntė mokytis į Vokietiją. Tada mobiliųjų telefonų dar nebuvo ir su tėvais susiskambindavome tik kartą per savaitę. Jokių rusų tada Vokietijoje irgi nebuvo – gyvenau tarp Bonos ir Kelno. Patekau į visai kitokias realijas. O sugrįžus į Rusiją ir įstojus į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK) prasidėjo jau visai kitoks gyvenimas, jame atsirado bendraamžiai, kūrybinė aplinka. Bet tėvai nenorėjo, kad tapčiau režisieriumi.

 

Kodėl?

Laikai buvo sudėtingi ir jie suprato, kokia tai kankinanti, problemiška, priklausoma, nestabili profesija. Buvo metų, kai mano tėtis apskritai nedirbo, nes jam to neleido valdžia. O tada, 10-ojo dešimtmečio pradžioje, nebuvo aišku, kur link viskas judės, atrodė, kad yra stabilesnių, įdomesnių ir geresnių profesijų. Mane laikė gabiu dailininku ir galėjau tokiu tapti. Be to, buvo manoma, kad į režisūrą negalima stoti jaunam. Bet, mano laimei, 1993 m. Marlenas Chucijevas rinko kursą, ir kad galėčiau pas jį mokytis, grįžau iš Vokietijos. Nuo vaikystės mėgau klausytis jo istorijų, mėgau jo filmus, o stipriausią įspūdį man padarė 10-ojo dešimtmečio pradžioje jo sukurta „Begalybė“ („Beskonečnost“, 1992). Pamatęs filmą supratau, kad noriu mokytis tik pas Chucijevą.

 

Kas Chucijevo filmuose Jums labiausiai artima?

Jo talentas naudotis kino kalba, gebėjimas kalbėti apie labai svarbius dalykus, bet kartu ir apie labai menkus. „Begalybėje“ stipriai juntamas laikas ir belaikiškumas, kurie ir leidžia parodyti žmogaus kelionę per gyvenimą. Jo filmuose fiziškai juntamos kitos, aukštesnės jėgos. Žiūrėdamas Chucijevo filmus supratau, kad galima kalbėti apie kažką, nuo ko užgniaužia kvapą, nuo ko tu fiziškai išgyveni Dievo pojūtį, pradedi suprasti, žinoti, kad yra jėgų, susijusių su tavimi, tavo gyvenimu. Niekaip kitaip to išgyvenimo negali išreikšti – nei tekstu, nei kuo nors kitu.

 

Parengė Kora Ročkienė