Iš laisvės ir istorijos kronikų

Pastarasis dešimtmetis pašykštėjo susitikimų su vengrų kinu. Kelis pačius garsiausius rodė „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“, bet ir juos pažiūrėjus sunku įsivaizduoti, koks įvairus, novatoriškas, originalus buvo antrosios XX a. pusės vengrų kinas. Nors ir kurtas už geležinės uždangos, jis pasižymėjo laisva dvasia ir originalia forma, kuri stebino net didžiųjų kino festivalių žiūrovus. Gal todėl Lietuvos kino valdininkai vengriškų filmų prisibijojo: net prasidėjus „perestroikai“ tuometis Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkas atsisakė įsileisti Maskvoje patvirtintą Vengrų kino savaitę, pavadinęs filmus antisovietiniais.

 

Kinotyrininkas Ivánas Forgácsas vengrų kino savitumą aiškina tuo, kad šalies kultūroje vyrauja tam tikras dvilypumas, mat viduramžiais Vengrija buvo galinga karalystė ir atmintį apie tai saugo nacionalinė sąmonė. Dvilypumas pasireiškia tuo, kad reali Vengrijos padėtis gerai suvokiama, gyvenama pagal mažos šalies standartus, tačiau mentaliai iki šiol neįmanoma susitaikyti su buvusios šalies ir teritorijų praradimu. Vengrų kultūra remiasi šiuo dvilypumu ir iš jo kylančia įtampa, todėl ir kinas atspindi tą individualaus ir nacionalinio, realaus ir mitinio, provincialaus ir visuotinio santykį. Trumpai pristatome tik keturis iš kelių dešimčių režisierių, kurių iki šiol aktualumo nepraradę filmai gali pradėti pažintį su klasikiniu vengrų kinu.

 

Apie žmogiškumą

 

Vieno didžiųjų vengrų pokario režisierių Károly Makko (1925–2017) gyvenimas taip pat nusipelno filmo. Nedidelio miestelio kino mechaniko sūnus dar 1944 m. pradėjo dirbti „Hunnia“ kino studijoje, o kartu studijavo meno istoriją, filosofiją ir estetiką universitete, mokėsi Teatro ir kino institute. Pirmasis savarankiškas jo filmas „Pionieriai“ („Úttőrők“, 1949) liko nebaigtas, nes studijos vadovybei pasirodė „politiškai abejotinas“, ir būsimas režisierius gavo nuobaudą – teko padirbėti traktorininku. Tačiau 1954 m. jis debiutavo kostiumine komedija „Liliomfi“, kurioje derino lyriką ir groteską. Ironija ir poezija pažymėta vėlesnė režisieriaus kūryba. Kita stiprioji Makko režisūros savybė buvo gebėjimas tiksliai atskleisti veikėjų psichologiją, socialinę aplinką, jų kasdienybės tragizmą. Makkas buvo griežtas komunistinio režimo kritikas, rodė, kaip represijos žaloja likimus, bet negali sunaikinti žmogiškumo. Savo filmuose jis atakavo Vengrijos tabu ir pasaulyje išgarsėjo Kanuose apdovanotu filmu „Meilė“ („Szerelem“, 1970).

 

Režisierius šešerius metus laukė leidimo kurti filmą, kuris perkelia į stalinisto Mátyáso Rákosi valdymo laikus ir pasakoja apie žmogiškumo išbandymą nežmoniškais laikais. Filmo herojės – dvi moterys: sunkiai serganti Janošo motina (Lili Darvas), kuri nežino, kad sūnus – dešimčiai metų nuteistas politinis kalinys, ir ją lankanti marti Luka (Mari Törőcsik), rašanti anytai laiškus esą Niujorke filmą kuriančio sūnaus vardu. Luka net nežino, ar jos vyras gyvas. Pasakojime susipina dabartis ir atsiminimai. „Meilė“ minima tarp geriausių visų laikų vengrų filmų.

 

Dar viena Makko kūrybos viršūnė – 1982 m. sukurtas „Kitas žvilgsnis“ („Egymásra nézve“), pelnęs Kanų apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį lenkų aktorei Jadwigai Jankowskai-Cieślak ir tapęs pirmuoju socialistinėse šalyse sukurtu filmu apie homoseksualią meilę. Tragiška dviejų žurnalisčių istorija nukelia į metus po 1956-ųjų sukilimo numalšinimo ir rodo visuomenės baimę ir nepakantumą. Nors Lietuvoje rodyta daug Makko filmų, pastarasis į ekranus taip ir nepateko, užtat didelio populiarumo sulaukė 1977 m. sukurta „Labai morali naktis“ („Egy erkölcsös éjszaka“), kurios veiksmas rutuliojasi XX a. pradžioje mažo miestelio viešnamyje. Makkas sukūrė dešimtis filmų, bet sumanymo ekranizuoti Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“ jam nepavyko įgyvendinti.

 

Iš menininko vienatvės

 

Vienas originaliausių vengrų kino kūrėjų Zoltánas Huszárikas (1931–1981) kūrė dokumentinius ir vaidybinius filmus, plėtusius kino kalbos galimybes ir tapusius naujojo vengrų kino atskaitos tašku. Huszáriko kelias į kiną buvo sudėtingas, mat jis – pasiturinčio valstiečio (lietuviškai „buožės“) sūnus, o tokiems aukštasis mokslas pokario Vengrijoje nebuvo prieinamas. Todėl prieš tapdamas kino režisieriumi Huszárikas išbandė daugybę profesijų, dirbo garsių režisierių asistentu, o vėliau ir kostiumų dailininku, scenografu, statė teatre, iliustravo knygas, vaidino. Huszárikas – ir vienas garsiosios Bélos Balázso kino studijos steigėjų. Jis spėjo sukurti nedaug filmų – 1981-aisiais nusižudė.

 

Vienas svarbiausių Huszáriko filmų, pasak istorikų, davęs pradžią naujam vizualiniam vengrų kino stiliui, buvo dokumentinė „Elegija“ („Elegy“, 1965). Jis vadinamas kino simfonija, kino poema. Šiame dvidešimties minučių filme režisierius sukūrė struktūrą, kurioje metafora ir simbolis tapo harmoninga realaus, konkretaus pasaulio dalimi. Pasak režisieriaus, tai jo lyrinė išpažintis, susidedanti iš trijų dalių. Pirmojoje jis fiksuoja nostalgiškus, bet kartu skausmo kupinus motyvus, išryškinančius pasaulio groteskiškumą. Antroji skirta naujajai techninio progreso realybei, trečiojoje skerdykla rodoma kaip bausmių vykdymo vieta, šiuolaikinė koncentracijos stovykla. Kitas dokumentinis filmas „A Piacere“ (1976) pratęsė režisieriaus variacijas mirties tema.

 

Huszárikas sukūrė du vaidybinius filmus, pasižyminčius itin rafinuotu vizualiniu stiliumi. Tai tarsi nostalgiškas atsisveikinimas su XX a. pradžios Europos moderno epocha, kurį filme „Saulėlydis“ („Sunset“, 2018) prieš kelerius metus savaip pratęsė László Nemesas.

 

Debiutinis vaidybinis „Sinbadas“ („Szindbad“, 1971) – tai vengrų Prustu vadinamo modernisto ir tabu griovėjo Gyulos Krúdy apsakymų ekranizacija. Filmo herojus Sinbadas, kurį suvaidino populiariausias tada vengrų aktorius Zoltánas Latinovitsas, yra mergišius, kuris keliauja vildamasis rasti prarastą meilę. Pasak režisieriaus, savęs kūrimas Sinbadui ne tik suteikia patirties, bet ir paradoksaliai paspendžia spąstus. Sinbadas skuba gyventi, todėl pernelyg greit „sudėvi“ jausmus, negali sujungti atsiminimų ir to, ką patyrė iš tikrųjų.

 

„Čontvaris“ („Csontváry“, 1980) – pasakojimas apie vengrų dailininką Tivadarą Kosztką Csontváry (1853–1919). Šis provincijos vaistininkas patyrė nušvitimą: esą sutiktas angelas jam liepęs tapyti. Csontváry buvo pašaipų objektas, jis tapė milžiniškus paveikslus, skurdo, bet tikėjo, kad gali pagerinti pasaulį. Dažnai aplinkinių nesuprastas Huszárikas tapatinosi su dailininku, jo nesugebėjimu prisitaikyti. Todėl tai ir filmas apmąstymas apie menininko misiją besikeičiančiame pasaulyje. Pagrindinis vaidmuo buvo rašomas specialiai Latinovitsui, kuris 1976-aisiais nusižudė. Filmas jam ir skirtas. Po aktoriaus mirties daug ką teko perfilmuoti, tad „Čontvaris“ tapo brangiausiu tų laikų vengrų filmu ir liko amžininkų visiškai nesuprastas.

 

Analitiko žvilgsniu

 

Andrásas Kovácsas (1925–2017) dažnai pavadinamas kino sociologu ir analitiku, jis studijavo Budapešto universitete, kur klausėsi György Lukácso paskaitų (vėliau sukūrė ir filmų apie jį). 1950 m. baigė kino režisūrą, bet dirbo kino studijos „Hunnia“ redaktoriumi ir debiutavo tik 1960 metais. Tačiau didžiulio atgarsio sulaukė po ketverių metų sukurtas dokumentinis filmas „Sunkūs žmonės“ („Nehéz emberek“, 1964). Šio cinéma-vérité stiliumi sukurto filmo veikėjais tapo inžinieriai išradėjai, norintys eiti savo keliu ir kalbėti tiesą. Filmo pavadinimas netrukus tapo bendrinis, o jo reportažinis, asketiškas stilius įkvėpė ir vaidybinio kino režisierius, kad ir Bélą Tarrą. Kovácsas prie tokio tipo žmonių dažnai grįždavo ne tik dokumentiniuose, bet ir vaidybiniuose filmuose bei televizijos filmuose-diskusijose. Juose režisierius svarstė apie moralinius kompromisus ir jų ribas, apie asmenybės eroziją, apie menininko atsakomybę. 7-ojo dešimtmečio viduryje Kovácso sugalvota „aktyvaus filmo“ sąvoka ilgam prigijo vengrų kine.

 

Garsiausias Kovácso filmas „Šaltos dienos“ („Hideg napok“, 1966) rekonstruoja 1942-ųjų įvykius Novi Sado mieste, kur vengrų kareiviai nužudė miestelio žydus ir serbus. Masinės žmogžudystės dalyviai kalėjimo kameroje laukia teismo sprendimo. Nė vienas jų nenori prisiimti atsakomybės, kiekvienas tvirtina tik vykdęs įsakymus. Kritikų „bekompromise nacionaline savianalize“ pavadintas filmas atvirai ir be iliuzijų analizuoja istorines ir psichologines vengrų fašizmo šaknis.

 

Svarbus režisieriaus biografijoje ir kitas daugybės tarptautinių kino apdovanojimų sulaukęs filmas „Arklidės savininkas“ („A ménesgazda“, 1978), perteikiantis slogią 6-ojo dešimtmečio totalitarizmo atmosferą.

 

Unikaliausias iš visų

 

Miklósas Jancsó (1921–2014) – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Jancsó studijavo teisę, etnografiją ir meno istoriją, bet karo pabaigoje buvo mobilizuotas ir pateko į sovietų nelaisvę. Grįžęs mokėsi Budapešto kino ir teatro institute, gavęs režisieriaus diplomą dirbo kino kronikoje, kūrė dokumentinius filmus. Geriausias jo kūrybos laikotarpis sutampa su 7-uoju dešimtmečiu, o pasaulinį pripažinimą režisieriui pelnė filmas „Be vilties“ („Szegénylegények“, 1966), ilgam tapęs ne tik Jancsó kūrybos, bet ir vengrų kino simboliu. Formaliai filmas pasakoja apie XIX a. vengrų sukilimus. Austrijos-Vengrijos armija apsupa sukilėlius ir didelę jų grupę uždaro forte. Manoma, kad tarp suimtųjų yra sukilėlių lyderiai, bet jų atpažinti nepavyksta. Tada suimtiesiems pradedama taikyti prievarta.

 

Iš tikrųjų Jancsó į praeitį perkėlė aktualius savo laiko klausimus ir filme prabilo apie žmogaus ir istorijos santykius, apie tai, kaip funkcionuoja valdžia, ar įmanoma laisvė. „Be vilties“ beveik nėra muzikos, tik triukšmas ir dialogų nuotrupos. Pasitelkęs choreografiškai komponuojamus ilgus kadrus ir poetinį sąlygiškumą, režisierius sukūrė savitą kino kalbą, tapo įmanoma ekrane filosofiškai perteikti istorinius bei politinius procesus. Taip konkretus Vengrijos istorijos įvykis filme „Be vilties“ virto unikaliu ir universaliu politinės tironijos paveikslu.

 

Jancsó kūrė beveik iki pat mirties, jo filmografijoje – kelios dešimtys filmų. Dažnai Jancsó atsisakydavo psichologizmo ir siūlė išgyventi filmą, lyg panyrant į kolektyvinę pasąmonę ar transą. Jancsó filmuose susilieja folkloras ir filosofija, muzika ir metafora. Tai lyg choreografinės misterijos po milžinišku Vengrijos lygumos dangumi. Tuo pasižymi ir Kanuose už geriausią režisūrą apdovanotas filmas „Kol žmonės prašo“ („Még kér a nép“, 1972), pasakojantis apie XIX a. pabaigos Vengrijoje numalšintą valstiečių maištą.

 

Gyvenimo pabaigoje režisierius aštriai kritikavo naująją pokomunistinės Vengrijos tikrovę. Jo filmų stilius iki pat galo išsaugojo provokatyvumą ir unikalumą. Kornélis Mundruczó, filmą „Baltasis dievas“ skyręs Jancsó atminimui, yra sakęs, kad Jancsó ir būdamas devyniasdešimt trejų buvo iš visų vengrų kūrėjų jauniausias.

Parengė Ž. P.