Meilės, brendimo dramos ir kelio istorijos

Prancūzų instituto rengiamas tradicinis kino festivalis „Žiemos ekranai“ šiemet persikels į virtualią erdvę ir vasario 18–28 d. vyks interneto platformose zmonescinema.lt bei www.skalvija.lt. Bus parodyti aštuoni pastarųjų metų vaidybiniai filmai ir programa vaikams. Trumpai pristatome pagrindinės programos filmus.

Bene garsiausia iš visos programos yra Sophie Letourneur komedija „Milžiniška“ („Énorme“, Prancūzija, 2019) – ji pateko į ne vieną geriausių pernykščių filmų sąrašą. Filmo herojai – keturiasdešimtmečių pora. Pasaulinio garso pianistės Klaros (Marina Foïs) dienotvarkė – tai įtemptas kelionių ir koncertų maratonas. Viskas griežtai suplanuota jos vyro, agento, asmeninio asistento ir tobulėjimo trenerio Frederiko (Jonathan Cohen). Jų santykiai tobulai harmoningi, nes abu nenori turėti vaikų... Kol Frederikas neužsinori vaiko. Jis slapta padaro taip, kad Klara pastotų. Klara tampa milžiniška, o Frederikas – sentimentalus. Jeano Vigo apdovanojimą už geriausią metų filmą gavusi komedija jungia skirtingų žanrų ir kino dokumentikos (pvz., ligoninės scenose personalas vaidina save, Belgijos ambasadorė Prancūzijoje – taip pat) elementus, svarsto apie lyčių vaidmenis bei stereotipus visuomenėje.

Sophie Letourneur studijavo dizainą, sukūrė meno instaliacijų, eksperimentinių bei dokumentinių filmų. „Milžiniška“ – ketvirtas jos vaidybinis filmą. Apie jo sumanymą interviu dienraščiui „Libération“ režisierė pasakojo taip: „Tai buvo devintasis mano nėštumo mėnuo, mėnuo, kai laukiama, kada kūdikis nuspręs pasirodyti. Kad aprimčiau, ėmiausi užrašų, mąsčiau apie įvairiausius klausimus, kilusius man ir mano partneriui. Filmas prasidėjo būtent taip. Patinka, kai filmas leidžia mintyse atgaivinti įvykius ir taip suprasti, kas iš tikrųjų man atsitiko, – noriu, kad viskas nesibaigtų pernelyg greit. Žinojau, kad daugiau nebebūsiu nėščia, tai buvo lyg būdas pratęsti patyrimą. Mėgstu pasirengimo periodą, susitikimus ne tik dėl filmo. Tai gyvenimo dalis. Į scenarijų įtraukiu daugybę žmonių, man reikia būti jų apsuptai. Apklausiau daug akušerių, nėščiųjų, pianisčių. Filmas susideda iš susitikimų su jomis ir jų pasakojimų. Tai labai natūralu, nes nepriklausau klasikinei mokyklai: iš pradžių – vienatvėje rašytas scenarijus, paskui filmavimas.“ (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Libano režisierės Danielle Arbid filmas „Paprasta aistra“ („Passion simple“, Prancūzija, Belgija, Libanas, 2020) – 10-ajame dešimtmetyje pasirodžiusio Annie Ernaux romano ekranizacija. Romanas sukėlė skandalą. Pasak režisierės, tai erotinis pasakojimas, kuris nutraukė bet kokius ryšius su ankstesnių pasakojimų apie beprotišką meilę stereotipais ir „kurį būtų galima pavadinti jausmų antiromanu. Arba feministiniu aktu.“ Tai, kad Ernaux pabandė iš naujo apibrėžti normas ir kaltės jausmą, ir paskatino režisierę ekranizuoti jos romaną.

„Nuo praėjusių metų rugsėjo nedariau nieko kito, tik laukiau vyro: kad jis man paskambintų ir kad ateitų į namus. Viskas apie jį man buvo brangu – jo akys, burna, penis, vaikystės prisiminimai, balsas...“ – sako filmo herojė dėstytoja Elen (Laetitia Dosch). Ji turi šeimą, bet beprotiškai myli rusų diplomatą, vedusį vyrą Aleksandrą (Sergej Polunin), su kuriuo ją sieja tik fizinė aistra. Elen nieko nežino apie jį ir jo gyvenimą, bet ilgesingai laukia kiekvieno susitikimo, kad bent trumpam panirtų į aistrą. Pernai filmas buvo įtrauktas į oficialią Kanų kino festivalio programą. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Caroline Vignal filmas „Antuanetė Sevenų kalnuose“ („Antoinette dans les Cévennes“, Prancūzija, 2020) – taip pat pernykščio Kanų kino festivalio programos dalis. Filmas jau spėjo sužavėti ir žiūrovus, ir kritikus. Jo herojė pradinių klasių mokytoja Antuanetė (Laure Calamy) nesitveria džiaugsmu – tuoj prasidės taip lauktos vasaros atostogos su meilužiu Vladimiru. Tačiau mylimasis iškeičia romantišką kelionę dviese į žygį su žmona ir dukra Sevenų kalnuose. Antuanetė nutaria sekti jų pėdomis, bet vietoj planuoto slapto susitikimo su Vladimiru susipažįsta su Patriku. Šis užsispyręs asilas taps ištikimu partneriu nesklandumų ir komiškų situacijų nestokojančiame žygyje kalnų takeliais po Pietų Prancūziją. Pasak Vignal, Antuanetės personažą įkvėpė Erico Rohmero filmo „Žalias spindulys“ herojė Delfina – sutrikusi jauna mergina, kuri galiausiai atranda šviesą. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Rohmero kūrybą primins ir Guillaume’o Braco filmas „Visi ant denio“ („A l’abordage“, Prancūzija, 2020). Šio filmo herojai vieną rugpjūčio vakarą susitiko Paryžiuje. Feliksas įsimyli nepažįstamąją Almą. Jiems abiem – po trisdešimt metų, bet jie priklauso skirtingiems pasauliams. Alma rengiasi vykti atostogauti į Prancūzijos pietus, Feliksas nusprendžia ją surasti. Kad kelionė neprailgtų, prisijungia jo draugas Šerifas. Neturėdami vairuotojo teisių, vaikinai įsiprašo pas mamytės sūnelį Eduardą, kuris skambina mamai net du kartus per dieną. Žinoma, niekas nesiklosto pagal planą, juolab Alma nesužavėta trijulės atvykimo. Bet ar galėtų būti kitaip, kai svajonės painiojamos su realybe? Romeriškų meilės susitikimų įkvėptas „Visi ant denio“ – šmaikštus ir kiek melancholiškas kelio filmas, kurio personažai žavi laisve ir drąsa gyventi, atvirumu sau ir kitiems. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Dar vienas pernykščių Kanų filmas – Ludovico ir Zorano Boukherma „Tedis“ („Teddy“, Prancūzija, 2020). Jis perkels į Pirėnų kaimą, kurį terorizuoja vilkas. Čia pas savo globėją gyvena devyniolikmetis Tedis. Jis dirba masažo salone ir draugauja su Rebeka. Ši netrukus baigs mokyklą ir abu jaunuoliai laukia vasaros, kuri išpildys svajones. Bet vieną vakarą Tedį užpuola nežinomas žvėris. Netrukus vaikinas pradeda jausti keistus impulsus. Žanrinio kino kodus ir juodojo humoro elementus puikiai perpratę debiutuojantys režisieriai kuria savito braižo autorinį kiną, kurio centre – paslaptingos kūno transformacijos, įtaigai perteiktos jauno, bet tarptautinio pripažinimo jau sulaukusio aktoriaus Anthony Bajono. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Olivier Babinet „Nykstančios žuvys“ („Poissonsexe“, Prancūzija, Belgija, 2020) perkels į netolimą ateitį. Užterštuose vandenynuose nebesiveisia žuvys ir visa ekosistema balansuoja ties išnykimo riba. Vienišiaus biologo Danieliaus (Gustave Kervern) misija – atkurti žuvų instinktą neršti. Mokslininkas ir pats svajoja apie tėvystę, tačiau statistika rodo, kad miestelyje yra tik trys galinčios gimdyti moterys, o tikimybė sutikti idealią partnerę tėra viena iš 6232,33. Sėkmė ima šypsotis, kai to labiausiai nelauki: gelbėdamas vandenyne skęstančią žuvį, Danielius pagaliau sutinka Luizą...

Režisierius poetiškai ir su didele humoro doze rodo savo personažus – nuostabius nevykėlius, pasimetusius pasaulyje, kurio jie nesupranta. Savita kino kalba išsiskiriantis Babinet savo ketvirtajame filme kuria optimizmo ir vilties dar turinčią distopinę istoriją, kurioje meilė įveikia negandas. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Autobiografiniais motyvais paremto subtilaus debiutinio Charlène Favier filmo „Slalomas“ („Slalom“, Prancūzija, Belgija, 2020) premjera taip pat turėjo įvykti Kanų kino festivalyje. Filmas pasakoja apie penkiolikmetę Lizą (Noée Abita), kuri įstoja į prestižinę slidinėjimo mokyklą Alpių kalnuose. Buvęs čempionas Fredas čia treniruoja jaunuosius sportininkus ir su atvykėle sieja dideles viltis. Jausdama psichologinį spaudimą, Liza pasineria į fiziškai ir emociškai varginančių treniruočių maratoną. Sunkus darbas atsiperka medaliais, bet trenerio reiklumas ima peržengti profesionalumo ribas.

Užaugusi miestelyje Alpių kalnuose, Charlène Favier kurį laiką gyveno užsienyje, Londone mokėsi aktorystės, o Niujorke – darbo su aktoriais subtilybių. Grįžusi į Prancūziją įkūrė kino gamybos kompaniją ir tobulino scenarijaus rašymo įgūdžius kino ir televizijos mokykloje „La Fémis“, sukūrė ir prodiusavo kelis trumpo metražo bei dokumentinius filmus. „Slalomas“ – režisierės debiutinis vaidybinis filmas. (Filmas internete: www.skalvija.lt)

Mounios Medour filmas „Papiša“ („Papicha“, Prancūzija, Alžyras, Belgija, Kataras, 2019) – taip pat brendimo drama. Tik jo veiksmas nukels į 10-ojo dešimtmečio Alžyrą, kur aštuoniolikmetė Nedžma svajoja apie drabužių dizainerės karjerą. Padėtis šalyje nestabili, konservatyvios ir religinės grupuotės bando diegti savas taisykles ir nori bausti moteris, nenešiojančias hidžabo. Geriausių draugių padedama, Nedžma naktinių klubų tualetuose slapta pardavinėja savo siūtas sukneles papišoms – drąsioms, laisvoms ir patrauklioms alžyrietėms merginoms. Bet politinė ir socialinė įtampa šalyje vis didėja. Nepaisydama griežtėjančių draudimų ir saviraiškos laisvės ribojimų, Nedžma priešinasi suvaržymams ir organizuoja lemtingą mados šou... Odė maištingai jaunystei, optimizmui ir nenumalšinamam laisvės troškuliui „Papiša“ 2019 m. rodyta Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, o pernai pelnė „Cezarį“ už geriausią debiutą. (Filmas internete: www.skalvija.lt)

„7md“ inf.