Nuo barbarų iki filmų, kurių galėjo nebūti

Kol laukėme „Kino pavasario“ konkursinės programos pradžios, pasižvalgėme po „Panoramą“, juolab kad pats pavadinimas suponuoja, jog filmai atrinkti stengiantis perteikti dabartinio kino tendencijas. Deja, šios, mūsų manymu, nieko gero nežada: gali susidaryti gana liūdnas ir vietomis net komiškas vaizdas.

Europietiškas kinas pastaruoju metu jau per daug vienodas, tad nusprendėme plačiau pasidomėti kitais žemynais, neaplenkdamos ir savojo. Prisipažinsime, kad „Likit sveiki, pone Vongai“ („Goodbye Mister Wong“, rež. Kiyé Simon Luang, Laosas Prancūzija) sugalvojome pasižiūrėti vien vedamos egzotinio smalumo. Filmo vizualumas ir egzotika lūkesčius pateisino, tačiau palaidas siužetas neįtikino. Regis, tai ne vien šio režisieriaus problema: dauguma jaunų kūrėjų nebemoka koncentruoti nei savo, nei žiūrovo dėmesio, tad vietoj pilnametražio romano vis išeina kažkokios palaidos esė. Ką jau kalbėti apie kelias siužetines linijas – jų susieti irgi nebemokama. Pavyzdžiui, kam buvo reikalinga ta prancūzų porelė, niekaip nesugalvojome, tad pačios sau nusprendėme, kad dėl Laoso ir Prancūzijos koprodukcijos. O gal dėl to, kad vis dėlto filmas skirtas baltaodžiams paganyti akis po egzotišką kraštą? Kaip kad mums, pavyzdžiui. Aišku, būtinai turėjo atsirasti ir „aktuali“ potekstė, kaip niekšai kinai bando viską nupirkti. Tad ir moralas be galo saldus: ne turtai svarbiausia, o meilė ir savojo autentiškumo išsaugojimas...

„Saulėlydžio bučinys“ („Suk suk“, rež. Ray Yeung, Kinija, Honkongas) – irgi tam tikra egzotika. Pasakojama apie du pagyvenusius gėjus, bet kad intrigos (jei ją taip galima pavadinti) būtų daugiau, vienas yra praktikuojantis katalikas, o kitas slapstosi spintoje ir yra sukūręs tradicinę šeimą. Čia siužetas jau nuoseklesnis, bet neapsieita be baisiai nuvalkioto sentimentalumo, jį vis pakurstant stambiomis ir išplaukusiomis meilės scenomis, muzika, kurią, kaip supratome, kūrė graži kompozitorė iš Honkongo Veronica Lee, dažnai rašanti muziką įvairioms vietinės reikšmės melodramoms. Tad filmą galima pavadinti jautriu, empatišku, švelniu ir panašiais epitetais. Užtat jis tikrai aktualus, ypač kai gyvename eidžizmo laikais, o vyresnės kartos LGBT bendruomenė dar mažiau matoma nei jaunoji. Tačiau sprendžiant iš „Kino pavasaryje“ matytų filmų šia tema – moterys vis dėlto iki šiol matomos mažiausiai. Gal dėl to, kad pastaraisiais metais filmuose jos ne tokios pūkuotos ir trapios?

„Šuo, kuris negalėjo neloti“ („El perro que no calla“, rež. Ana Katz, Argentina) yra vienas tų filmų, kurie galėjo būti nesukurti ir niekas nebūtų jų pasigedęs. Pirmos dešimt minučių apie vienišą vaikiną, gyvenantį su šunele, kuri nuolat loja, kai jo nebūna namie, o tai erzina kaimynus, teikė vilties. Pirmos dešimt minučių buvo ne tik jautrios, bet ir ironiškos, tačiau žuvus šunytei siužetas dūžta į šipulius. Ir vėl šiuolaikinę režisierę ištiko ta pati bėda – nemokėjimas plėtoti istorijos ar net kurti kad ir pagrindinio veikėjo Sebastiano portreto. Užtat į vieną katilą sumetama viskas, kas dabar turėtų būti svarbu visiems: socialinė nelygybė, ne už kalnų tykanti ekologinė katastrofa, nuo kurios šiuolaikinių režisierių herojai gelbstisi skafandrais (per metus teko matyti ekrane tikrai ne vieną). Kai visos šios nelaimės užmetamos ant Sebastiano pečių, jis „nepatempia“, taigi ir neįtikina nuoširdumu nei jis, nei režisierė, nei scenaristas. Tokioms istorijoms tiesiog tampi visiškai abejingas.

O štai Nicoláso Peredos „Fauną“ („Flora y fauna“, Meksika, Kanada, 2020) apskritai sunku pavadinti filmu, tai greičiau eskizas. Žinoma, jeigu Pereda būtų pabandęs filme išplėtoti bent vieną nuoseklią mintį, galėjo net šis tas išeiti, tačiau fikcijos ir tikrovės tema bei tai, kaip fikcija konstruoja mūsų tikrovę, kurią pavyko „išskaityti“ filme, tėra užkabinama. Sutikite, ką nors giliau užkabinti vienos valandos su trupučiu filme gali būti išties sudėtinga, ypač jeigu dar norisi „paišdykauti“ su tradiciniu pasakojimu. Dėl to „Fauna“ – baisiai konceptualus filmas, Pereda jį sluoksniuoja tarsi sumuštinį: viena scena paimta iš Ingmaro Bergmano filmo, kita iš serialo „Narkotikų prekeiviai“ ir t.t., o kaip tai tarpusavyje siejasi – vien žiūrovo reikalas. Apskritai gali susidaryti įspūdis, kad kai kurie šiuolaikiniai režisieriai kuria kiną sau ir penkiems savo draugams.

Europos kino akademijos apdovanojimą už geriausią komediją pelnęs Emmanuelio Courcolio „Triumfas“ („Un triomphe“, Prancūzija, 2020) pasakoja apie kalinius, statančius spektaklį pagal Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“, ir dar yra paremtas tikra istorija! „Triumfas“ – tai neišnaudotų galimybių filmas. Jo kūrėjai patingėjo bent šiek tiek giliau pakapstyti ir pasuko lengviausiu feel good filmų schemų kartojimo keliu (visame filme tiesiog kyšo dramaturginės siūlės, personažai neturi jokio gylio, jų tarpusavio santykiai ir konfliktai šiaudiniai). Pati istorija turi išties daug potencialo, bet kūrėjai nusprendė nesigilinti nei į Becketto dramaturgiją (sužinome tik tiek, kad „Belaukiant Godo“ – absurdo pjesė apie laukimą), nei, galų gale, į pačių kalinių kasdienybę, jų asmenybes (jie tėra komiškų klišių rinkiniai: peraugęs vaikas, agresyvus, tačiau geros širdies rusas ir t.t.). „Triumfas“ – ypač lengvai suvirškinamas filmas su „gilia“ humanistine žinute: kaliniai irgi yra žmonės. O kur slypi filmo komiškumas, mums taip ir liko paslaptis...

Nepasakytume, kad estui Veiko Õunpuu ir jo „Paskutiniesiems“ („Viimeiset“, Estija, Suomija, Nyderlandai, 2020) šįkart pasisekė geriau. Filmas mus nukelia į Laplandijos tundrą, kurios ramybę ir tradicinį elnių augintojų gyvenimą kėsinasi sugriauti grobuoniškas kapitalizmas, jį čia įkūnija suomių aktorius Tommi Korpela. Sau būdingu stiliumi Õunpuu kuria filmą-metaforą apie bendruomeninius ryšius ir patį individą, „ėdamą“ globalaus kapitalizmo. Tam tikslui taip pat pasitelkiamas vesterno žanras, kurį tarsi ir bando dekonstruoti Õunpuu (kas tik nebandė to daryti!). Deja, filmui nepadeda nei kerintys Steno-Johano Lillo filmuojami Laplandijos peizažai, nei režisieriaus taip mėgstama nostalgiška muzika. Viskas filme atrodo daug kartų matyta ir „nudrožta“, kaip ir ta Johno Lennono daina „Working Class Hero“... Deja, „Paskutinieji“ – viso labo manieringas, tačiau nieko originalaus neformuluojantis filmas.

Neabejotinai iš visos programos labiausiai išsiskiria dokumentinis prancūzų žurnalisto, rašytojo Davido Dufresne’io filmas „Smurto monopolis“ („Un pays qui se tient sage“, Prancūzija, 2020). Tai išties mąstyti, kvestionuoti visuotinai priimtas tiesas skatinantis filmas, keliantis esminius klausimus apie valdžios naudojamo smurto teisėtumą, demokratijos prigimtį, jos transformacijas ir ateitį. Dufresne’is nepriklauso toms kohortoms peudoekspertų, kurie nesikuklindami lieja savo paviršutinišką išmintį visais įmanomais klausimais bei kanalais, ir tai puikiai juntama visame filme. „Smurto monopolyje“ kalbama apie „geltonųjų liemenių“ protestus Prancūzijoje ir kruvinus demonstrantų susidūrimus su riaušių policija. Filmo centre – telefonų kameromis nufilmuoti policijos ir demonstrantų susirėmimų vaizdai, projektuojami dideliame ekrane, juos poromis komentuoja labai įvairūs žmonės: nuo istorikų, sociologų, teisininkų, etnografų iki pačiuose protestuose dalyvavusių žmonių ir policininkų. Taip ne tik kvestionuojamas vyraujantis protestų naratyvas, kuriam, akivaizdu, ir bando oponuoti Dufresne’is, bet ir kartu primenama, kad patys vaizdai dažniausiai peržengia juos užfiksavusių išmaniųjų telefonų ekranų ribas ir reikalauja platesnio konteksto. Ir nors akivaizdu, kieno pusėje pats režisierius, jis nebando žiūrovų kuo nors įtikinėti, atvirkščiai – ieško pusiausvyros ir susikalbėjimo galimybių. Filme matomi vaizdai išties šokiruoja, tačiau tikrasis filmo dinamiškumas ir intensyvumas atsiskleidžia tada, kai Dufresne’iui pavyksta užfiksuoti patį kalbančiųjų mąstymo procesą, kai iš tiesų formuluojamos originalios mintys, o ne tiesiog kartojamos išmoktos „tiesos“.

Nors girdėjome, kaip begalė kritikos strėlių negailestingai varpo Ciro Guerros „Barbarų belaukiant“ („Waiting for the Barbarians“, Italija, JAV), mums šis filmas nepasirodė toks jau beviltiškas. Taip, jis ne revoliucinis, „nerėkiantis“ ir nekonceptualus, tačiau žvelgiant į dabartinius režisierius, tiesiog apsėstus mums nesuvokiamo koncepto ir „aktualumo“ manijos, šis filmas pasirodė tradicinis gerąja prasme. Taip, gal Valerio Zurlini „Totorių dykuma“ („Il deserto dei tartari“, 1976) „žiauriai“ geresnis (pripažinkime, praėjusiame amžiuje buvo sukurta daug „žiauriai“ gerų filmų), taip, gal Johnny Deppas su savo akiniais ir atrodo kaip gyva mumija, o Robertas Pattinsonas – kiek sutrikęs ar sustingęs. Ir taip, tai supaprastinta J.M. Coetzee’s romano versija, tačiau paprastumo ir aiškumo šiuolaikiniame kine labai trūksta, juo labiau – mokėjimo nuosekliai rutulioti siužetą. Filmas mus apramino savo kontempliatyvia nuotaika, nors ir kalba apie visiems dabar akivaizdžius bauginančius dalykus: vis labiau į paranoją grimztančią civilizaciją, atgimstantį fašizmą, karą su „teroristais“. Taip, gal filmas pernelyg manichėjiškas: vienoje pusėje egzistuoja empatija ir žmogiškumas, kitoje – kvailumas ir žiaurumas; patirtis, įgyjama su amžiumi, ir jaunatviška arogancija, vedanti prie klaidų. Tačiau kolumbietis Guerra išvengia didaktiškumo spąstų ir kuria filmą apie tai, apie ką gerai išmano, – apie amžiną civilizacijos ir „barbariškų“ tautų konfrontaciją. Gal ir klaida buvo, kad scenarijų rašė pats Coetzee, tačiau jo literatūrinius tekstus palengvina elegantiškas, vizualus ir lėtas stilius.

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė