Ir vėl „Oskarai“
Dokumentinių filmų nominantai
2021-ųjų balandis įeis į Didžiosios Britanijos istoriją, nes 9 dieną mirė Anglijos pasididžiavimas princas Philipas. Jo mirtis užgožė visas pasaulio naujienas, apie jį net pasisakė ir Lietuvos atstovai – Valdas Adamkus, buvusi jo patarėja ir kiti. Balandžio 10–11 dienomis vyko Britų kino meno akademijos (BAFTA) apdovanojimai. Visų renginio svečių „mintys taip pat buvo su karališkąja šeima“, mat princas Philipas – pirmasis ilgametis BAFTA prezidentas.
Šįmet, anot apdovanojimų rengėjų, jie įsiklausė į kritiką, tad priėmė teisingus sprendimus: geriausio režisieriaus kategorijoje varžėsi net keturios moterys, o siekiant užtikrinti kuo didesnę nominantų įvairovę į „Auksinės kaukės“ statulėlę pretendavo nebe po keturis, o po šešis aktorius ir režisierius. Kadangi šįkart apžvelgsime „Oskarų“ geriausio dokumentinio fimo kategoriją, tik paminėsime, kad „Oskarui“ nominuotas dokumentinis filmas „Mano mokytoja aštuonkojė“ („My Octopus Teacher“, rež. Pippa Ehrlich, James Reed, PAR, 2020, „Netflix“) BAFTA’os pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu.
Filmas sukurtas „Netflix“ būdinga dokumentine maniera: garso takelis – be galo dramatiškas, nuostabūs vaizdai, filmuoti iš viršaus, sulėtinimai arba pagreitinimai, jautriai kalbančios galvos. Pagrindinė šio filmo jautrioji kalbančioji galva – Craigas Fosteris, gyvenantis Pietų Afrikos Respublikoje, režisierius, kasdien nardantis „pačioje pavojingiausioje“ pasaulio vietoje. Jį išvargino darbai ir sociumas virš vandens, jis nesugebėjo būti geru tėvu, tad nusprendė viską pamiršti povandeniniame miške, kur sutiko, susidraugavo ir net... pamilo aštuonkoję. Aišku, viskas įvyko ne per dieną, pratinosi jie vienas prie kito netrumpai, kol galiausiai aštuonkojė jį net apsikabindavo. Šio gyvūno linija – gražiausia, sužinome, kad tai vienas intelektualiausių ir atsiskyrėliškiausių vandenyno gyventojų. Į gyvūnus kine visada reaguojame jautriai, tad net nuverkėme posmelį, kai nenumaldomai artėjo aštuonkojės mirties valanda (jie tegyvena metus).
Tačiau žmogus nebūtų žmogus – nors Fosteris ir nesikišo į aštuonkojės pasaulį, net ir tada, kai ją medžiojo ryklys, istoriją pavertė savo asmenine tranformacija į geresnį žmogų. Tad jo patetiški pokalbiai apie save, savo problemas ir skausmus dvelkia susireikšminimu ir egoizmu. Drįstume Fosterį net pavadinti narcizu, pasinaudojusiu povandeniniu pasauliu, kad visi išgirstų apie jį, mat aštuonkojė padarė vyrą empatiškesnį ir jautresnį žmonių atžvilgiu, išmokė jo sūnų pamilti povandeninį pasaulį, o kur dar tapimas nuostabiu tėvu, nes kasdien nardo jau nebe vienas, o dviese, nors sūnus parodomas tik pačioje istorijos pabaigoje. Jis – smulkesnė tobulo kūno tėvo kopija, bet balsas jam nebuvo suteiktas. Vienintelė jo užduotis – pritariamai ir tyliai šypsotis kartu su tėčiu. Filmas galėjo tapti jautriu pasakojimu apie vandens gyventojų nenumaldomą nykimą, o išėjo tikra to pasaulio eksploatacija. O juk Viktoras Kosakovskis savo filme „Gunda“ visą ekraną atidavė tik gyvūnams, bet turbūt iki „Oskaro“ nominacijos jam pritrūko „teisingų“ ir aiškiai artikuliuojamų lozungų...
Regis, Amerikos kino akademija irgi vis bando įšokti į šiandienos korektiškumo ir atjautos traukinį, tad dokumentinių filmų kategorijoje atsirado vietos labai jau vidutiniškiems filmams. Štai „Amazon“ platformai kurtas filmas „Laikas“ („Time“, rež. Garrett Bradley, JAV, 2020) irgi įtartinai dvelkia eksploatacija ir „aktualia ištarme“. Užtat režisierė Bradley Sandanso kino festivalyje atsiėmė prizą už geriausią režisūrą ir tapo pirmąja afroamerikiete festivalio istorijoje. Tačiau filmų apie nesąžiningą afroamerikiečių įkalinimą ir didelį procentą kalėjimuose jau kurta ne kartą. Pavyzdžiui, afroamerikietė režisierė Ava DuVernay dar 2016 m. su savo „Netflix“ dokumentiniu filmu „13 pataisa“ („13th“) irgi buvo nominuota „Oskarui“. Tik, regis, situacija JAV gatvėse iki šiol nesikeičia.
„Laiko“ pagrindinė herojė Sibil Fox Richardson – tikra kovotoja, šešių sūnų motina, sakanti aistringas kalbas bažnyčioje ir bandanti uždegti afroamerikiečių bendruomenę vartodama „Juodųjų panterų“ leksiką. Ir viskas dėl jos kalinčio vyro. Tačiau jos sutuoktinis Robas kalėjime atsidūrė ne per klaidą – praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje jie įkūrė verslą, o pritrūkus finansų nusprendė jų gauti lengviausiu keliu – apiplėšti banką... JAV už banko apiplėšimą gresia nuo 5 iki 99 metų kalėjimo. Kas tikrai atrodo nesąžininga šioje istorijoje, tai Robo nuteisimas kalėti šešiasdešimt metų... Režisierė jungia Sibil jai duotą archyvinę medžiagą, kurioje moteris fiksavo augančius vaikus, vaizdo dienoraščius kalinčiam vyrui ir savo filmuotas dalis – jose Sibil jau po aštuoniolikos metų, žylančiais plaukais. Iš pradžių atrodė, kad režisierės Bradley pasirinkimas pasakoti vienos šeimos intymią nelaimingą istoriją, taip perteikiant problemišką JAV kalėjimų sistemą, pasiteisins, nes kiek primena jautrų Barry Jenkinso žvilgsnį į savo herojus. Tačiau ilgainiui erzinti pradeda pati Sibil. Ypač jos be galo dramatiškos kalbos prieš auditoriją ar bažnyčioje. Ji tam tikra prasme uzurpuoja visą ekraną, o jos sūnums ir galiausiai į laisvę paleistam vyrui lieka labai mažai erdvės. Visi, išskyrus Sibil, atrodo kiek sutrikę dėl jos teatrališkumo, ypač pasitinkant Robą prie kalėjimo vartų. Bet Vakarų kino kritikai ir apžvalgininkai „Oskarą“ žada būtent šiam filmui.
Peržiūrėjus visus „Oskaro“ kandidatus susidarė įspūdis, kad Akademija pretenduoja į žmogaus teisių ambasadorius. Iniciatyva, aišku, graži, tačiau iš dalies paminama kino kaip meno idėja. Taigi dar vienas kandidatas – taip pat „Netflix“ produktas – „Neįgaliųjų stovykla“ („Crip Camp“, rež. James LeBrecht, Nicole Newman, JAV, 2020). Amerikoje 1969-aisiais nuvilnijo Vudstoko banga, o 8-ojo dešimtmečio pradžioje užgimė dar viena hipių bendruomenė, tik šįkart neįgaliųjų stovykloje, kurią orgnizavo ir silpnesniais likimo draugais rūpinosi tie patys neįgalieji. „Jened“ stovykla tapo nuo išorinio sociumo atskirta komuna, neįgaliųjų utopiniu pasauliu. Įdomu buvo žiūrėti archyvinę medžiagą, atkuriančią to laikotarpio atmosferą ir nuotaikas, vidinį maištą, vėliau kilusius protestus visuose didžiuosiuose JAV miestuose dėl neįgaliųjų išstūmimo iš kasdienio socialinio gyvenimo, miesto infrastruktūros nepritaikymo lengvesniam jų judėjimui. Kartu žavėjo ir periferinių bendruomenių solidarumas. Pavyzdžiui, 1977-aisiais, neįgaliesiems aktyvistams šturmavus San Fransisko federalinį pastatą ir ten užsibarikadavus faktiškai mėnesiui, pirmieji į pagalbą atskubėjo „Juodųjų panterų“ nariai, ėmę tiekti maistą, vandenį ir čiužinius... Tokie projektai jaudina širdį, tačiau juos veikiau būtų galima pavadinti aktyvistiniais ar politiniais manifestais, o ne grynu kinu. Tai labiau televizinė produkcija, sukurta standartiniu principu: archyvinė medžiaga ir kalbančios galvos.
Regis, tik režisieriai, kilę ne iš A klasės pasaulio, dar turi pasiūlyti ką originalesnio. Mus sužavėjo kitas kandidatas – Čilės režisierės Maite Alberdi filmas „Slaptasis agentas“ („El Agente Topo“, Čilė, JAV, Vokietija, Nyderlandai, Ispanija, 2020). Režisierė (kartu su Giedre Žickyte 2016 m. jos sukūrė filmą apie senelių prieglaudą „Aš čia tik svečias“) renkasi šnipų kino žanrą ir išlaiko jį iki pat pabaigos. Vieną dieną laikraštyje pasirodo darbo skelbimas: ieškomas 80–90 amžiaus vyras rimtam darbui. Kandidatų atsiranda ne vienas, tačiau po pokalbių atrenkamas žavus Sergio Chamy. Jo užduotis – infiltruotis į senelių namus ir stebėti objektą, vienos moters motiną, nes duktė įtarianti, kad globos namuose su senoliais elgiamasi netinkamai. Sergio mokymai kiek užtrunka, mat vyrui sunku perprasti išmanųjį telefoną ir jo galimybes, o šio prireiks – agentas kasdien turėsiantis raportuoti apie situaciją užsakovui. Sergio, kaip Bondui, įduodamas ir filmuojantis rašiklis, ir tokie pat akiniai. Jam tik pasirodžius moterų korpuse, visos nenuleidžia akių nuo žavaus džentelmeno su kostiumu, kai kurios net žengia pirmą žingsnį, kad susipažintų artimiau, kviečiasi kartu į miestą pasiimti pensijų, skabo ramunėlės lapelius, vildamosi, kad šie išpranašaus meilę. Alberdi kamera niekad nelenda į akis, intriguojamai stebi agento Sergio atliekamas užduotis, meilės ir dūžtančios širdies dramas. Savo šviesumu filmas primena Sébastieno Lifshitzo „Mergaitę“. Nepaverčiant jų aukomis, balsas suteikiamas brandaus amžiaus žmonėms, ir nemanykite, kad jie jau nugyveno savo gyvenimą: senelių namuose verda tikras gyvenimas, net įdomesnis už kai kurių jauniklių...
Apie Alexanderio Nanau „Kolektyvą“ („Colectiv“, Rumunija, Liuksemburgas, 2019), kuris taip pat nominuotas geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, jau rašėme anksčiau, negailėdamos ditirambų nei režisieriui, nei pačiam filmui. Tai išties vienas geriausių pastarųjų metų dokumentinių filmų, tačiau Amerikos kino akademija ne kartą parodė, kad gali apdovanoti pačius neįdomiausius filmus (pavyzdžiui, pernai „pražiūrėtas“ puikus Petros Costos filmas „Demokratijos pakrašty“). Tad ir šįkart nededame daug vilčių, tačiau tikimės, kad bent jau vienokia ar kitokia forma filmas bus parodytas ir Lietuvoje.
Tik priminsime, kad filme Nanau pasakoja apie 2015 m. daugybę gyvybių nusinešusį gaisrą Bukarešto naktiniame klube „Colectiv“, kuris, pasirodo, neturėjo avarinio išėjimo. Tą naktį žuvo 27 žmonės, beveik 200 buvo sužeisti. Praėjus keturiems mėnesiams po gaisro žuvusiųjų skaičius padvigubėjo, ir ne dėl nudegimų, kurie net nebuvo sunkūs, o dėl infekcijų. Nors visuomenė buvo patikinta, kad nėra jokios priežasties nukentėjusiųjų perkelti į Vokietiją, kur yra moderniausi nudegimų gydymo centrai. Rumunai protestuodami išėjo į gatves, tai net privertė atsistatydinti tuometę vyriausybę.
Kaip viename interviu sakė pats Nanau: „Gaisras tapo nacionaline trauma, dėl kurios prasidėjo masinės demonstracijos. Pirmą kartą pokomunistinėje visuomenėje prasidėjo, kaip manėme, jaunosios kartos maištas prieš senąjį politinį elitą, kuris tempė šalį žemyn. Pirmoji mintis buvo, kad tai jauna demokratija. Aš užaugau Vokietijoje. Gana gerai supratau, kaip Vokietijos visuomenė po Antrojo pasaulinio karo transformavosi į liberalią visuomenę. Man buvo smalsu pažiūrėti, ar galiu suprasti Rumunijos visuomenės mechaniką, valdžios ir piliečių santykius. Tuo pat metu žurnalistai ėmė vis labiau gilintis į tai, kas nutiko su „Colectiv“, supratau, kad tiriamoji žurnalistika bus geriausias būdas arba geriausias personažas, paskui kurį reikia sekti, norint suprasti šį aparatą.“
Piktos kino kritikės
Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė