Kitoks jautrumas

Pilką žiemos rytą Fern (Frances McDormand) palieka miestą, kuriame praleido beveik visą gyvenimą, ir iškeliauja begaliniais Amerikos keliais. Dabar jos namai – furgonas. Fern – per šešiasdešimt, ji nėra tipiška kelio filmo herojė. Fern palaidojo vyrą, o uždarius visus maitinusią šachtą miestas taip pat mirė. Fern klaidžios keliais, ieškodama darbo. Bet kokio. Chloé Zhao filmo  „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, JAV, 2020) žiūrovų akims atsivers visas padienių darbų kaleidoskopas – milžiniški „Amazon“ pakavimo „fabrikai“, treilerių kempingas Nacionaliniame parke, cukrinių runkelių kalnai, pakelės užeigų virtuvė... Tačiau kelyje Fern laukia ir daug susitikimų.

Filmo pagrindas – dokumentinė Jessicos Bruder knyga apie kitą, po 2008-ųjų ekonominės krizės staiga pamatytą Ameriką. Jos herojus galima vadinti visaip – autsaideriais, klajokliais, ieškančiais savo vietos keistuoliais, tačiau kiekvienas apibūdinimas bus tik apytikris. Taip, Fern ir daugelį jos sutiktų žmonių į kelią išginė ekonominė situacija, kai žmogus nebegali išlaikyti namų, mokėti paskolų, neturi nuolatinio darbo. Kelyje, net ir toli vienas nuo kito, jie tampa keistos bendruomenės nariais. Kartais susitinka prie laužo kur nors Arizonos dykumoje, dalijasi daiktais, prisimena tuos, kurių nebėra, pasakoja savo istorijas. Tačiau juos sieja ir šis tas daugiau – susižavėjimas gamta, iš kurio gimsta tas pasitikėjimo pasauliu ir savimi jausmas. Fern mokosi iš kelyje sutiktų Lindos May, Swankie ar Bobo Wellso ne tik klajoklių gyvenimo ir buities gudrybių.

Chloé Zhao meistriškai kuria savo herojų pasaulį, kuriame viskas atrodo autentiška, tikra, beveik dokumentiška. Filme vaidina vos keli profesionalūs aktoriai: Frances McDormand ir Deivą sukūręs Davidas Strathairnas, regis, iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo save filme vaidinančių „Klajoklių žemės“ veikėjų. Tai ir režisierės meistriškumo įrodymas, nes neprofesionalūs aktoriai panašiuose fikciją ir dokumentiškumą jungiančiuose filmuose dažniausiai pervaidina ir taip griauna tikroviškumo įspūdį. Zhao vengia atviro dramatizmo. Aktorių profesionalumo Zhao reikia tada, kai atsiskleidžia Fern esmė. McDormand neskuba jos atskleisti, rodo dvejones, kai Fern, regis, susitaiko su vienatve ir visiška laisve, bet, sutikusi Deivą, pradeda ilgėtis buvimo kartu. McDormand žvilgsnis yra filmo pagrindas. Jos akyse atsispindi tokie sudėtingi jausmai, kad žodžių jau nebereikia. Epizodas, kai Fern nusprendžia palikti Deivo sūnaus namus ir atsisakyti kitokio gyvenimo galimybės, turėtų įeiti į vadovėlius: Fern žvilgsnis, kai ji naktį apsirengia, vaikšto po namus, liečia daiktus, viena sėdi prie didelio stalo ir matome tik jos nugarą, pristumta kėdė ir trinktelėjusių durų garsas tiksliai atskleidžia, kas vyksta jos viduje. Vėliau Fern prisipažins, kad negalėjo sau leisti ištrinti bendros praeities su vyru: „Gyva yra tai, kas prisimenama.“

Kolektyvinė filmo herojų praeitis „Klajoklių žemėje“ nuolat primena apie save ir milžiniškais dirbtiniais dinozaurais, ir nacionalinio parko peizažais, muzika, Vegos stebėjimu naktiniame danguje ar tėvo Fern padovanotais indais. Zhao tarsi sako, kad su jos herojais, kurie, regis, turi tik namus ant ratų, iš tikrųjų kartu klajoja visa jų praeitis, prisiminimai, be kurių būtų sunku išgyventi ne tik šaltą žiemos naktį. Operatoriaus Joshua Jameso Richardso dėka praeitis „Klajoklių žemėje“ įgyja mito atspalvių. Richardsas dažnai filmuoja prieblandą, kurioje skamba vis kitos natos, kad ir Fern lauku per visą kadrą nešamas žibintas. Kelio filmo žanras, kurio tropais naudojasi Zhao, taip pat atsirado iš mitų apie Amerikos užkariavimą. Klajokliai yra sudėtinė šio mito dalis, nesvarbu, ar tai būtų Woody Guthrie apdainuoti Didžiosios depresijos laikų valkatos, ar bitnikai, ar Denniso Hopperio „Nerūpestingo keliautojo“ herojai. Zhao, regis, fiksuoja to mito žlugimą, o gal dar vieną jo transformaciją.

„Klajoklių žemė“ – paprastas, savaip asketiškas filmas. Mėgstančiųjų amerikiečių nepriklausomųjų estetiką jis nenustebins, bet plačiajai auditorijai, ko gero, bus keista, kad toks neefektingas ir net nesentimentalus kūrinys surinko visus svarbiausius kino apdovanojimus, pradedant Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu“ ir baigiant „Oskaru“. Manau, prie to prisidėjo ir karantino metai, išryškinę tai, ką įvardinčiau dar XVIII a. Jeano Jacques’o Rousseau įkvėptu naujojo jautrumo terminu. Pandemijos prieblanda paskatino ne tik įsižiūrėti į save ir kitus, bet ir būti jautresniems viskam, kas mus supa. Regis, „Klajoklių žemė“ savaip atspindi sugrįžimą prie Rousseau garbintos triados – jausmų, žmogaus asmenybės ir gamtos. Zhao grįžta prie jausmų natūralumo, tik gal pasikeitė jų rodymo intonacija ir stilius.