Už tradicines, užtat savas vertybes

Nacionaliniai Lietuvos kino apdovanojimai

„Nova Lituania“
„Nova Lituania“

Tekstą dedikuojame nuskriaustiesiems

 

Gegužės 29 d. Valdovų rūmuose, mūsų įsivaizduojamos didingos praeities artefakte, įvyko pirmieji Nacionaliniai kino apdovanojimai, kuriuos surengė Lietuvos kino centras ir LRT.

 

Jau pasižiūrėjus įžanginį ceremonijos videoklipą, turėjusį supažindinti su nominantais, susidarė įspūdis, kad gyvename veiksmo pilname, baisiai dramatiškame, net tragiškame pasaulyje, kuris liepsnoja, veikėjai verkia ar net klykia iš skausmo, raitosi purvuose. Spalvų paletė – baisiai niūri ir vienoda. Visai sutiktume su Izolda Keidošiūte, kuri per LRT Klasikos radijo laidą „Refleksijos“ (vedėjas Vaidas Jauniškis) paironizavo, kad mes kaip tauta gana lėta ir nuobodoka... Pačios dar drįstume pridėti, kad ne tik mūsų visuomenė, bet ir kino industrija dar gana konservatyvi, uždara, besiirianti į priekį lėtai, o visa tai iš dalies atspindėjo nominantai.

 

Ką jau kalbėti apie Aistei Diržiūtei skaityti pavestą scenarijų su aliuzijomis į religiją: „2021 m. nuo Jėzaus gimimo (...) štai į areną žengia Lietuvos kino centras ir taria – „tebūnie šviesa“.“ Pristatant vieną iš nominacijų, neapsieita ir be Dovydo ir Galijoto motyvo... Nebūtume nustebusios, jei laureatams einant raudonu kilimu būtų buvę atliekami grigališkieji choralai, o ne teminės žvaigždžių karų, rožinių panterų, liūtų karalių, misijų neįmanomų, titanikų, džeimsų bondų melodijos. Na, bet nuo importinių muzikų kartkartėmis atitraukdavo kone nacionaliniais himnais tapusios lietuviškos dainos, kurias dainavo vieni didžiausių mūsų scenos grandų: lyg iš pagonybės laikų nužengę Povilas Meškėla su Jeronimu Miliumi bei dabartinėje viešoje erdvėje ypač militaristinį patriotizmą propaguojantis Gabrielius Liaudanskas-Svaras.

 

Aišku, kaipgi be sporto? Tad trumpametražio filmo kategorija buvo sulyginta būtent su juo. Laimė, apsieita be krepšinio, o paminėtos sportininkės moterys. Beje, jų, pristatančių nominacijas, buvo nei daug, nei mažai – dvi. Ir tikrai pavesta pristatyti ne svarbiausias: štai Ingeborga Dapkūnaitė trumpai pakalbėjo apie antraplanio aktoriaus nominaciją, o Žygimantė Eglė Jakštaitė – trumpametražio filmo.

 

Kiti mūsų garsūs vyrai buvo atsakingi už svarbiausių kategorijų pristatymą, o vyšnaite ant torto ir turbūt pasididžiavimu tapo Dexteris Fletcheris, naujai iškeptas Lietuvos pilietis, pristatęs geriausio dokumentinio ir vaidybinio filmo kategorijas. Buvo smalsu – ar bent vieną jų matė?..

 

Tikrai džiaugiamės nugalėtojais, nepompastišku renginiu, nenorime kvestionuoti atrankos komisijos, tačiau galutiniai kandidatai (kai kurie), regis, buvo įtraukti dėl to, kad yra „savi“. Atrodo, kad gana kritiškai vertintas Igno Jonyno filmas „Nematoma“ komisijai daug svarbesnis nei Tomo Vengrio „Gimtinė“. Manome, kad Vengris daliai komisijos narių pasirodė svetimas – juk netikras lietuvis, ir tai, kaip jis dar paauglystėje pamatė tik atgimusią šalį, tikriausiai daugeliui neglosto savimeilės. Nors tai neabejotinai įsimenantis debiutas, o Severija Janušauskaitė, kad ir kaip patosiškai nuskambėtume, šiame filme sukūrė apskritai vieną ryškiausių ir daugiaprasmiškiausių moters vaidmenų Lietuvos kine. Neatsirado vietos ir Linos Lužytės filmui „Pilis“, nors, mūsų nuomone, jis ne ką prastesnis už „Nematoma“. Turbūt Lužytė dar neužsitarnavo tokios pagarbos kaip Jonynas ar scenarijaus bendraautoris Kristupas Sabolius.

 

Galima pakalbėti ir apie Algimanto Puipos filmą „Kita tylos pusė“. Turbūt ne vienam baugu ką nors kritiškai pasakyti apie gyvą klasiką, bet ar verta nominuoti kiekvieną režisieriaus filmą? Manome, kad ne. Puipa tikrai nusipelnė būti nominuotas už režisūrą, kaip kad Algimantas Mikutėnas už operatoriaus darbą, nes labai tiksliai kuria atšiaurią skandinavišką atmosferą, tačiau visumos geru filmu pavadinti tikrai negalėtume, ypač taip dažnai matytos amžinos Kaino ir Abelio istorijos, perdėtai literatūrinių monologų ir dialogų, na ir, aišku, mūsų kartai jau visiškai prėskai skambančio Viktorijos Kuodytės herojės klausimo: „Geidi moters? Gal aš galiu padėti?..“ Tebūnie, tai tik kartų neatitikimai. Tačiau jei už režisūrą buvo nominuotas Algimantas Puipa, kur dingo Šarūnas Bartas? Taip, filmas „Sutemose“ gavo aštuonias nominacijas, tačiau tas, kuriose Bartas figūruoja ne vienas. Ar tai neva korektiškas ėjimas ir bandymas įrodyti, kad mes – atsakinga visuomenė, ar tiesiog radome vieną atpirkimo ožį? Beje, Tomui Vengriui neatsirado vietos ir čia.

 

Nors ir labai vertiname Karolio Kaupinio filmą „Nova Lituania“, matyti jį taip apipiltą apdovanojimais buvo tiesiog nuobodu. Sutinkame su Rasa Paukštyte, kalbėjusia toje pačioje LRT laidoje „Refleksijos“, kad filmo sėkmė – tai ir originalus požiūris į istorinį filmo žanrą, kad tai ne istorijos rekonstrukcija, o variacija, kad galbūt individo fantazijos paleidimas nuo grandinės padėtų mums, kaip visuomenei, ištrūkti iš stereotipų ir pragmatizmų. Tačiau reikia nepamiršti, jog pastaruoju metu istorinis kinas, kad ir jo tradiciškumo dekonstrukcija, visuomenei imponuoja labiausiai. Taip pat sutinkame su Vaidu Jauniškiu, kad jis ne toks ironiškas ir nostalgiškas kaip Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“. Dar kartą pasižiūrėjusios „Nova Lituania“ priėjome išvadą, kad tai filmas, kuris gali patikti visiems: jei ir provokuoja kritinę mintį arba fantaziją, tai taip subtiliai, kad patiks ir dabartiniams labiausiai rėkiantiems, siaurai matantiems patriotams, negebantiems perskaityti tarp eilučių. Na, bet iš Karolio kalbos, kad „visuomenei „besikalant“ kine norisi tik spengiančios tylos, kažko žmogiško, kas suteiktų pabėgimo viltį, jog bus galima gyventi kartu be pašaipos ir pažeminimo“, supratome jo intencijas.

 

Vis dėlto gaila, kad dėl įvykusios „kinošnikų“ melodramos bankrutavus Lietuvos kino akademijai metus likome be nieko. Užtat po to atsirado net du savo koncepcija labai panašūs apdovanojimai, tačiau, deja, kai kurie filmai arba negavo pelnyto dėmesio, arba apskritai kažkur pasimetė. Už LKC apdovanojimų borto liko ir Vytauto Puidoko „El Padre Medico“, pasakojantis apie išties prieštaringą asmenybę – misionierių, gydytoją Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį. „El Padre Medico“ parodo, kaip keičiasi šalies dokumentinio kino laukas, plečiasi jo geografija, po truputį randasi socialiai angažuoto kino daigai (esame įsitikinusios, kad nelygybe ir abejingumu pažymėtoje mūsų visuomenėje tai itin svarbu). Tad gal nereikėtų bijoti, kad kažkas sumindys mūsų poetinės dokumentikos „rūtų darželį“?..

 

Per visą ceremoniją laukėme ne tik vienodų laureatų padėkų, bet ir kritiškesnių minčių, juk jie – ganėtinai visuomenės matomi, jų filmai žiūrimi. Deja, to labai trūko, kol į salę žengė režisierė Marija Kavtaradzė, apdovanota Publikos simpatijų prizu už savo filmą „Išgyventi vasarą“. Norime pacituoti visą jos kalbą: „Kuriant šį filmą, o po to jį pristatinėjant, su žmonėmis daug kalbėdavome apie psichinę sveikatą, daug kartų girdėjau ir pati sakiau, kad šia tema galime kalbėti drąsiau, kad čia nėra nieko gėdingo. Pastaruoju metu daug galvojau ir apie tai, kad būtų naivu tikėtis, jog tapsime psichiškai bei emociškai sveikesni ir mažiau kelsime prieš save ranką, jeigu nekreipsime dėmesio į elementarias žmogaus teises. Atrodo keista gydyti žmones, jei pirmiau nepasirūpiname tuo, kad jie jaustųsi svarbūs ir saugūs savo namuose. Su dideliu liūdesiu galvoju apie žmones, kuriems trečiadienį (gegužės 26 d. – S. L, I. V.) buvo pasakyta, kad jie nėra pakankamai svarbi visuomenės dalis, jog būtų verta bent svarstyti apie jiems patogesnį gyvenimą su savo mylimais žmonėmis. Vėliau daliai tų žmonių bus siūlomi antidepresantai, nes vis dar per daug žmonių kenčia emociškai, nes yra engiami; ir dėl to, kad jie, kurie turėtų keistis, to nedaro. Viename užsienio festivalyje viena kino profesorė, kuriai bandžiau įrodyti, kad „Išgyventi vasarą“ yra viltingas filmas, pasakė: „Ne, ten nėra vilties, jis tragiškas“, bet tame aš matau prasmę, nes akivaizdu, kad kažkas turi keistis. Tad be didelės vilties ir pabaigsiu savo kalbą.“

 

Tai buvo vienas ryškiausių epizodų, privertęs pramerkti akis apdovanojimams tampant vis labiau monotoniškiems. Šiame kontekste prisiminėme ir Romo Zabarausko filmą „Advokatas“. Taip, Zabarauskas Lietuvoje tarytum balta varna: nemėgstamas kino kritikų, turbūt ir nemažos dalies kitos kino bendruomenės. Jis bando kurti angažuotą kiną, dažnai jo teiginiai perdėtai tiesmuki, dialogai ar monologai lozunginiai. Tačiau pastebėjusios, kad vietos jam neatsirado nei „Sidabrinėse gervėse“, nei Nacionaliniuose kino apdovanojimuose, pamanėme, jog „Advokatui“ vietos tikrai būtume radusios, juolab kad nominacijų buvo dvidešimt. Geriausio kostiumų dailininko ir grimo kategorijose filmas „Nematoma“ galėjo būti pakeistas „Advokatu“.

 

Pabaigoje Aistė Diržiūtė klausė: jei kinas – mūsų visuomenės veidrodis, kokius save jame matome? Nors vedėja bandė ironizuoti, teiginiai – kaip niekad atitinkantys realybę, tad juos pateikiame papildydamos: lietuviai nesijuokia, deja, mūsų humoro jausmas gana skurdus, nepadėjo net premjerės šokis ar pajuokavimas apie „kino šeimos maršą“; dėl meilės tėvynei tikrai galime pamesti galvą, nes esame už Lietuvą, „skirtingai nei kai kurie“; mus slegia sunkus istorinis palikimas, deja, kartu su juo ir nenykstantys sunkūs kompleksai; mes paskutiniai Europos pagonys, užtat dabar, prisidengdami katalikybe, bandome atvesti į doros kelią dalį puolusios visuomenės ir aiškinti, kokios yra amžinosios vertybės; lietuvius atgaivina tik gamta, miškas, jūra ir... dronų vaizdai, mat šie puošė ne tik ceremoniją – jie dažnai naudojami ir lietuviškame kine, kad užkaišiotų dramaturgines skyles.

 

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė