Labai šiuolaikinis herojus

Nauji filmai – „Šarlatanas“

„Šarlatanas“
„Šarlatanas“

Agnieszkos Holland filmų pagrindu dažnai tampa realių žmonių istorijos. Jos komplikuotos, o filmų veikėjus sunku apibūdinti vienu žodžiu, nes tai daugiabriaunės asmenybės. Didžioji istorija verčia personažus rinktis, kurioje pusėje būti, bet kartais pasirinkimo tiesiog nėra – reikia išgyventi arba padėti išgyventi kitiems. Toks buvo filmo „Europa Europa“ (1990) herojus – paauglys Solomonas Perelas, kuriam pavyko išgyventi net „Hitlerjugend“ mokykloje, ar filmo „Tamsoje“ (2011) veikėjas – smulkus Lvovo nusikaltėlis Leopoldas Socha, karo metais kanalizacijos kanaluose slėpęs žydus. Holland atsargiai žiūri į didvyrius, nes gerai žino heroizmo kainą. Todėl filmuose kalba ne apie didvyriškumą, o apie tai, kiek kainuoja pasirinkimas kalbėti tiesą net tada, kai jos niekas nenori girdėti. Čia glūdi ir filmo „Pilietis Džounsas“ (2019) veikėjo žurnalisto Garretho Joneso žygdarbis – kalbėti apie holodomorą, apie kurį niekas nenori žinoti, nes visiems daug patogiau nematyti Stalino nusikaltimų. Tuo tragiškas ir serialo „Degantis krūmas“ (2013) veikėjo Jano Palacho likimas. Čekijoje kurtas Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“ (Čekija, Lenkija, Slovakija, Airija, 2020) pratęsia režisierės apmąstymus apie žmones istorijos kryžkelėse.

 

Dažnai atsiverčiu 2019 m. režisierės pokalbį su istoriku Piotru Witeku. Paklausta, kodėl kūryboje imasi istorinių temų, Holland atsakė: „Tai sudėtingas klausimas. Man istorija nėra kažkas, kas liovėsi egzistuoti, kas nėra dabarties dalis. Nesu istorikė, nestudijuoju istorijos ir jei mane itin sudomina koks nors istorinis įvykis ar veikėjas, vadinasi, jaučiu, kad esu jų amžininkė. Tad istorijoje mane domina tai, kas komunikuoja su mano dabartine patirtimi, su manimi kaip kūrėja, kaip žmogumi, kaip piliete ir kas kelia klausimus, į kuriuos, regis, dabartis dar neatsakė ir kuriuos reikia nepaliaujamai aktualizuoti.“

 

„Šarlatano“ herojus – taip pat realus asmuo. Čekijoje legenda tapęs Janas Mikolášekas garsėjo ir už savo šalies ribų. Jis gydė žolėmis, ligas diagnozuodavo analizuodamas paciento šlapimą ir, matyt, tikrai turėjo ypatingą ir logiškai nepaaiškinamą talentą. 1959 m. Mikolášekas buvo nuteistas už prasimanytus nusikaltimus, jo didelis turtas konfiskuotas. Išėjęs iš kalėjimo jau nieko nebegydė ir tyliai užgeso, radęs prieglaudą buvusio kolegos namuose. Holland filmo struktūra paprasta: kalėjime Mikolášekas (puikus Ivanas Trojanas) prisimena svarbius savo gyvenimo epizodus: Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą siaubą, susitikimą su garsia žolininke, iškilimą ir pripažinimą, meilę gražuoliui vedusiam asistentui, išbandymus gestape Antrojo pasaulinio karo metais ir begalines išsigelbėjimo nuo ligų laukiančias žmonių eiles prie namų vartų. Diena po dienos. Visą gyvenimą.

 

Holland ir scenaristas Marekas Epsteinas neidealizuoja savo personažo. Mikolášekas gali būti žiaurus. Scena, kai jaunas herojus daužo ką tik atvestus kačiukus, tikrai iškalbinga. Bet kartu Mikolášekas gali būti apsėstas minties padėti žmonėms, nesvarbu, už atlygį ar be jo. Gal tada jis jaučiasi priartėjęs prie Dievo, o gal tik nori įrodyti sau, kad nėra šarlatanas? Mikolášekas gydo ir galinguosius, ir vargšus, ir tarpukario valdininkus, ir nacius bei komunistus. Ar jį galima vadinti konformistu? Ar tai tik išgyvenimo instinktas, kurį „aktyvuoja“ visos totalitarinės valdžios? Ar instinktas verčia jį griauti asistento šeimos ryšius, ar tikra, aistringa ir besąlygiška meilė? Suartėjimo su asistentu sceną miške operatorius Martinas Strba rodo taip, lyg abu personažai staiga būtų atsidūrę mitiniame rojuje. Taip, Mikolášekas sukūrė savo pasaulį, į kurį įsileisdavo tik išrinktuosius, bet paaiškėjo, kad ir tą pasaulį lengva sugriauti.

 

Interpretuoti „Šarlataną“ galima įvairiai. Tai filmas apie nestandartinės asmenybės santykius su laiku ir istorija. Ir talentingo žmogaus drama, ir pasakojimas apie pasaulį, kuriame jam teko gyventi. „Uždraustos“ meilės istorija. Pasakojimas apie žmogų, kuriame keistai sugyvena tamsa ir gėris, noras padėti ir tuštybė. Tačiau man išeities taškas būtų Holland teiginys, kad nacionalizmas visada stengiasi supaprastinti istoriją. Tai akivaizdu ne tik Lenkijoje, bet ir pas mus, kur pastaraisiais metais intensyviai kuriamas didvyrių kultas. Pasakodama apie Mikolášeką Holland sako, kad istorija visada daug sudėtingesnė ir nepaklūsta norintiems ją privatizuoti. Nes ji niekad nesibaigia.