Fassbinderis – toks, koks yra

Lietuvos kino teatruose rodomas Oskaro Roehlerio biografinis filmas „Enfant terrible“ (Vokietija, 2020). Jo herojus – vokiečių kino ir teatro režisierius, vienas svarbiausių pokario Vokietijos kino kūrėjų Raineris Werneris Fassbinderis. Radikalios jo pažiūros, gyvenimo būdas ir filmai sukėlė ne vieną skandalą. Roehlerio filmo veiksmas rutuliojasi tarp pabrėžtinai sąlygiškų dekoracijų. Jos turi sufleruoti, kad Fassbinderio gyvenimas buvo lyg spektaklis. Tačiau Roehlerio spektakliui stinga gyvybės, personažai redukuoti iki poros bruožų, o istorija į jį įsiveržia tik iš televizoriaus ekrano, nors Fassbinderis buvo politiškai angažuotas menininkas. Filme taip pat netrūksta pasakojimų, kaip buvo kuriami Fassbinderio filmai. Režisierius mirė 1982-aisiais, sulaukęs trisdešimt septynerių, nuo narkotikų ir begalinio nuovargio – sukūrė 44 filmus, kurie jau tapę pasaulinio kino klasika. Siūlome prisiminti svarbiausius iš jų. Tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne įsivaizduojami Roehlerio.

 

„Meilė šaltesnė už mirtį“ („Liebe ist kälter als der Tod“, 1969)

Tai pirmas pilnametražis Fassbinderio filmas – gangsterių trilerio ir melodramos mišinys, kuriame vaidina Fassbinderio įkurtos teatro komunos „Antiteatr“ aktoriai. Filmo herojai – du nusikaltėliai (vieną jų, sutenerį Francą, suvaidino pats režisierius), planuojantys apiplėšti banką. Grandioziniai planai žlunga, kai jų kelyje atsiranda lemtingoji gražuolė. Ją įkūnijusi Hanna Schygulla nuo šiol vaidins ne viename Fassbinderio filme. „Meilė šaltesnė už mirtį“ primena kitą garsų debiutą – Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“.

 

„Keturių metų laikų pardavėjas“ („Der Händler der vier Jahreszeiten“, 1971)

Fassbinderis pasisakė už paprastą meną, yra teigęs, kad „kuo filmas paprastesnis, tuo jame daugiau tiesos“, todėl jį taip traukė „lengvai perskaitomi“ žanrai – kriminalinis filmas ir melodrama. Filme „Keturių metų laikų pardavėjas“ Fassbinderis rodo paprastos vokiečių šeimos gyvenimą, kuriame daug buitinės prievartos, barnių, alkoholio ir išdavysčių. Kai gyvenimas ima stabilizuotis, pagrindinis šios dramos apie vienatvę veikėjas Hansas nusprendžia nusižudyti. Jis prarado tai, kas svarbiausia – norą gyventi. Filmą persmelkia nevilties atmosfera. Fassbinderis dažnai kaltintas pesimizmu, bet „Keturių metų laikų pardavėjas“ greičiau kalba apie būties beprasmybę. Šiame filme režisierius įgyvendino idėją apie kai kurių vadinamosios teatro „liaudiškosios dramos“ principų perkėlimą į kiną.

 

„Karčios Petros fon Kant ašaros“ („Die bitteren Tränen der Petra von Kant“, 1972)

Vienas jausmingiausių Fassbinderio filmų apie meilę – trijų moterų istorija: sėkmės lydimos ir valdingos madų kūrėjos Petros fon Kant (Margit Carstensen), jos nuolankios sekretorės ir tarnaitės Marlen (Irm Hermann), slapta mylinčios Petrą, ir jaunos manekenės Karin (Hanna Schygulla), kuri įsiveržia į Petros gyvenimą, kad jai parduotų savo meilę. Pagrindu tapo Fassbinderio pjesė, tuo galima paaiškinti ir filmo kameriškumą. „Karčios Petros fon Kant ašaros“ – tai ir erotinė LGBT drama, ir filosofinė parabolė apie laimės ir harmonijos paieškas, juk neatsitiktinai pavadinime nuskamba didžiojo vokiečių filosofo pavardė.

 

„Siaubas graužia sielą“ („Angst essen Seele auf“, 1973)

Tragiška šešiasdešimtmetės našlės valytojos ir jauno darbininko iš Maroko suartėjimo istorija. Filmo herojai susiduria su aplinkos priešiškumu ir žiaurumu. Fassbinderis dažnai rodė filmuose paprastus žmones, jį traukė tokių personažų naivumas ir gebėjimas aukotis. „Siaubas graužia sielą“ herojams tenka visiems įrodinėti, kad nacionaliniai prietarai ar metų skirtumas negali sukliudyti mylėti. Šis jaudinantis filmas – vienas geriausių ankstyvojo Fassbinderio kūrinių. Jame jau galima įžvelgti režisieriaus garbinto Douglaso Sirko filmų motyvų.

 

„Efė Brist“ („Fontane Effi Briest“, visas pavadinimas „Fontane Effi Briest oder Viele, die eine Ahnung haben von ihren Möglichkeiten und ihren Bedürfnissen und trotzdem das herrschende System in ihrem Kopf akzeptieren durch ihre Taten und es somit festigen und durchaus bestätigen“, 1974)

Veiksmas nukelia į XIX a. Vokietiją. Septyniolikmetė Efė prieš savo valią ištekinama už daug vyresnio dvarininko, pagimdo kūdikį. Tačiau tikrus jausmus Efė (Schygulla) pajus tik tada, kai užmegs trumpą romaną su kaimynu. Efės vyras apie neištikimybę sužinos tik po daugelio metų. Jis nužudys žmonos meilužį, o ją pames. Šis filmas – viena geriausių vokiečių literatūros ekranizacijų. Fassbinderis stilizavo filmą a la nebylusis kinas ir suteikė pasakojimui ypatingą melancholišką intonaciją.

 

„Kinų ruletė“ („Chinesisches Roulette“, 1976)

Šis filmas laikomas režisieriaus žingsniu naujos publikos link. Vyras (Alexander Allerson) ir žmona (Margit Carstensen) penktadienio vakarą atsisveikina, planuodami praleisti savaitgalį atskirai: ji Milane, jis Osle. Bet abu vėl netikėtai susitiks savo kaimo viloje. Ji su meilužiu (Ulli Lommel), jis – su meiluže (Anna Karina). Netrukus ten atsidurs ir neįgali poros duktė Angela (Andrea Schober) bei jos auklėtoja (Macha Méril). Tėvų nekenčianti Angela nusprendžia juos pamokyti ir surengia „kinų ruletę“ – tiesos žaidimą. Tai filmas apie šeimos vertybes pokario Vokietijoje, kurį Fassbinderis užbaigia pašaipiu titru: „Esate pasirengę tuoktis ir saugoti ištikimybę vienas kitam, kol mirtis jus išskirs?“ Nepaisant Alfredo Hitchcocko trilerius ar ankstyvuosius Romano Polańskio filmus primenančio „Kinų ruletės“ siužeto bei psichologizmo, Fassbinderiui svarbiausia lieka žmonių tarpusavio nesusikalbėjimo tema.

 

„Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ („Die Ehe der Maria Braun“, 1978)

Šis pasakojimas apie moterį, ieškančią savo vietos pokario Vokietijoje, – viena Fassbinderio ir Schygullos kūrybos viršūnių. Tai pirmasis vadinamosios Adenauerio trilogijos, kurios centre – sudėtingi moterų likimai, filmas. Marija išteka už Hermano, jau Raudonajai armijai priartėjus prie Berlyno. Netrukus jos vyras išvyksta į frontą. Po karo Marija laukia vyro, bet jai pranešama, kad jis žuvo. Marija įsidarbina amerikiečių kareivų bare. Jos meilužis – juodaodis kareivis Bilas. Kai netikėtai sugrįžta Hermanas, Marija nužudo Bilą, bet kaltę prisiima Hermanas. Kol jis kali, Marija pradeda dirbti dideliame pramonės koncerne ir tampa nepamainoma jo vadovo Osvaldo padėjėja. Osvaldas paperka Hermaną, kad šis leistų jam būti su Marija. Po Osvaldo mirties Braunai taps labai turtingi. Bet džiaugtis šeimyninio gyvenimo laime jiems neteks ilgai. „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ – tai ir pasakojimas apie „ekonominį stebuklą“, ir moters emancipacijos istorija, ir parabolė apie Vokietiją, ir melodrama, kurioje Fassbinderis ir vėl reiškia savo begalinę pagarbą Sirko kūrybai.

 

„Berlynas. Aleksandro aikštė“ („Berlin. Alexanderplatz“, 1978–1980 )

930 min. trunkantis serialas sukurtas pagal Alfredo Döblino romaną „Berlynas. Aleksandro aikštė“. Tai mažo žmogaus odisėja didmiesčiu tapusioje Veimaro Respublikos sostinėje, kurią 1929 m. sukūrė rašytoju tapti svajojęs gydytojas. Romanas dažnai lyginamas su Jameso Joyce’o „Ulisu“ ir laikomas svarbiausiu vokiečių romanu apie didmiesčio gyvenimą. Tai įtaigus smulkių prekijų, bedarbių, prostitučių, alfonsų ir vagių portretas. Kartu – ir įdomus audringo Vokietijos istorijos laikotarpio, kuris pasibaigė Hitleriui atėjus į valdžią, liudijimas. Fassbinderis garbino romaną nuo pat paauglystės ir aiškino jame radęs „savo gyvenimo viziją“. Pagrindinis romano herojus Francas Biberkofas – tarsi nelaimingų, išduotų, bet idealistiškai nusiteikusių Fassbinderio personažų pirmtakas. Serialas pasakoja Franco Biberkofo istoriją, prasidedančią, kai jis paleidžiamas iš sunkiųjų darbų kalėjimo, kur praleido ketverius metus. Biberkofas buvo įkalintas, nes įtūžio akimirką nužudė savo draugę Idą. Francas yra geros širdies, gali būti ramus, sentimentalus, bet gali tapti ūmus ir žiaurus. Dabar jis žengia į kunkuliuojantį didmiestį ir nori pradėti naują gyvenimą. Yra tik keli žmonės, kuriuos Francas tebelaiko savo draugais. Tai jo buvusi mergina, dabar – prabangi prostitutė Eva, jos suteneris Herbertas, jo mėgstamos smuklės savininkas ir ponia Bast, iš kurios jis nuomojasi kambarį. Francas negali rasti darbo, yra niekam nereikalingas, jį apgauna tas, kurį laikė savo draugu. Kaip ir ne viename ankstesniame filme, Fassbinderis priverčia žiūrovą patirti egzistencinį siaubą žiūrint į tai, kas vyksta ekrane.

 

„Lili Marlen“ („Lili Marleen“, 1981)

Pasakojimas apie dainininkę, kurią išgarsino abiejose Antrojo pasaulinio karo fronto pusėse skambėjusi daina. Filmo pagrindu tapo pirmosios dainos „Lili Marleen“ atlikėjos Lale Andersen memuarai. Veiksmas prasideda 1938-aisiais. Dainininkė Vili myli šveicarų muzikantą, kuris dažnai lankosi Vokietijoje, nes padeda pabėgti iš šalies žydams. Prasidėjus karui įsimylėjėliai išsiskiria. Vili daro karjerą, kai jos plokštelę su dainos įrašu pradeda groti vokiečių kareiviams skirta radijo stotis „Belgrad“. Vili prieš savo valią įtraukiama į politiką... Tai paskutinis bendras Fassbinderio ir Schygullos filmas.

 

„Veronikos Fos ilgesys“ („Die Sehnsucht der Veronika Voss“, 1982)

Paskutinis, nespalvotas Fassbinderio filmas, pasirodęs dar jam esant gyvam, ir trečioji trilogijos apie pokarį dalis. Tai pasakojimas apie keistus sporto žurnalisto ir buvusios vokiečių kino žvaigždės Veronikos (prototipu tapo Sybille Schmitz) santykius. Žurnalistas Robertas sutiko nepažįstamąją tramvajaus stotelėje ir padėjo jai grįžti namo. Robertas skolina Veronikai pinigų, sužino, kad ji yra morfinistė, priklausoma nuo gydytojos Marianos, kuri ją išnaudoja. Kaip ir Billy Wilderis „Saulėlydžio bulvare“ (1950), Fasbinderis apmąsto išėjusią epochą ir pamirštos žvaigždės vienatvę.

 

Parengė Ž. P.