Saugokitės didvyrių

Netrukus ekranuose – „Kopa“

Rugsėjo 16 d. Lietuvoje pradedamas rodyti vienas laukiamiausių šių metų filmų – Denis Villeneuve’o „Kopa“ („Dune“, JAV, 2021). Per 165 milijonus dolerių kainavusio filmo premjera rugsėjo 3-iąją įvyko Venecijos kino festivalyje – mačiusiųjų įspūdžiai gana prieštaringi. Pasak vienų, tai „absoliutus kinas“, kitiems tai tirštas, niūrus mokslinės fantastikos filmas, tiksliai perteikiantis šių dienų nuotaikas, bet vargu ar galintis pakerėti, trečius sužavėjo pagrindinį vaidmenį sukūręs Timothée Chalamet ir įspūdingas aktorių ansamblis – Oscaras Isaacas, Rebecca Ferguson, Zendaya, Joshas Brolinas, Jasonas Momoa, Charlotte Rampling, Javieras Bardemas. Trumpai pristatome filmo pagrindą – Franko Herberto „Kopą“, laikomą vienu svarbiausių mokslinės fantastikos kūrinių, ir kelių bandymų ekranizuoti šį „planetarinį romaną“ istoriją.

 

...7-asis XX a. dešimtmetis. Šiek tiek ekscentriškas, bet pirmiausia nepripažintas ir skurstantis rašytojas Frankas Herbertas (1920–1986) savo rankraštį siūlo net dvidešimčiai leidyklų. Visos atsisako spausdinti jo absurdiškai ilgą mokslinės fantastikos romaną. Galiausiai jis pasirodys padalytas į dvi dalis – „Dune World“ (1963–1964) ir „The Prophet of Dune“ (1965) – žurnale „Analog-Science Fact and Fiction“. Knyga bus išleista 1965-aisiais, pataisyta, perredaguota ir papildyta žodynėliu bei žemėlapiu, nupieštu paties autoriaus. Romanas tapo ciklo, pavadinto „Kopos kronikomis“, pradžia. Ciklas buvo leidžiamas iki 1987-ųjų ir liko nebaigtas, Herbertui mirus. „Kopa“ iki šiol lieka tarp pačios didžiausios apimties mokslinės fantastikos kūrinių, joje organiškai susipynė filosofinės mokyklos, kultūros ir kontrkultūros srovės, išpopuliarėjusios 7-ajame dešimtmetyje.

 

Bet vos pasirodžiusi, menku tiražu išleista „Kopa“ skaitytojų nesudomino. Prie jos populiarumo prisidėjo ekologinės interpretacijos, sutapatinančios Herberto aprašomą Arakio dykumą su ateityje žmogaus sunaikinta Žeme, ir per metus knygos populiarumas smarkiai išaugo, ji sulaukė svarbių premijų ir dabar priklauso mokslinės fantastikos literatūros kanonui, o dalis tyrinėtojų įsitikinę, kad be „Kopos“ nebūtų ir didelės dalies „kosminės“ populiariosios kultūros. Herbertas ilgam tapo vienu geriausiai uždirbančių mokslinės fantastikos autorių.

 

Kopa vadinama Arakio planeta – vienintelis visatoje prieskonio melanžo, leidžiančio numatyti ateitį ir keliauti tolimas kosmines keliones, šaltinis. Planetoje beveik neliko vandens, ją dengia dykumos, jose gyvena milžiniški kirminai (jie ir gamina narkotiškąjį melanžą), o iš gyventojų reikalaujama taupyti vandenį ir saugoti net drėgmės pėdsakus. Romano veiksmas prasideda, kai teisę valdyti Arakį iš Harkonenų perima Atreidų šeima ir valdovu tampa kunigaikštis Letas Atreidas. Išdavystė leidžia Harkonenams ir Imperatoriui nugalėti Letą, tačiau jo sugyventinei ir sūnui Polui pavyksta išsigelbėti. Polas sugeba numatyti ateitį. Arakio čiabuviams fremenams Polas yra laukiamo Išganytojo įsikūnijimas. Kartu su jais Polas stos į kovą su Harkonenais ir tapęs Imperatoriumi pradės planetos klimato transformacijos procesą.

 

„Kopos“ ciklas (trilogija vadinamas tris jo dalis galima skaityti ir lietuviškai, išleido leidykla „Kitos knygos“) apima maždaug penkis tūkstančius metų ir ekologinę, religinę (susijusią su Mesijo kultu), filosofinę, etinę, politinę (labiau aptariančią totalitarinių sistemų funkcionavimą) temas. „Kopoje“ kalbama apie superdidvyrių įtaką pasaulio istorijai, rodomi nenuspėjami žmogaus įsikišimo į genetiką rezultatai, problemos, kylančios iš nesiskaitymo su planetos energijos ištekliais ir pan. Iš dalies įkvėptas intelektualių new age diskusijų, kūrinys „Kopa“ priskiriama prie vadinamosios sunkios mokslinės fantastikos, nes pasižymi sudėtinga intriga, reikalauja didelės erudicijos, ypač susidūrus su keliamais moralinio ar filosofinio pobūdžio klausimais. Viename interviu Herbertas prisipažino, kad knygoje atsispindi ir jo eksperimentų su haliucogeninėmis medžiagomis patirtis.

 

Lenkų raštojas Jacekas Dukajus neseniai „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame didžiuliame straipsnyje taip pat rašo, kad kelios skaitytojų kartos įsimylėjo „Kopos“ pasaulį. Tačiau, pasak Dukajaus, pirmiausia juos turėjo patraukti Polo Atreido istorija, kuri yra archetipiška didvyrio istorija, sukurta pagal mitų tyrinėtojo Josepho Campbello receptą, paskelbtą 1949 m. pasirodžiusioje knygoje „Tūkstančio veidų didvyris“. Herbertas yra teigęs, esą pagrindinė „Kopos“ trilogijos (kuri ir pasirodė lietuviškai) žinia skamba taip: „Saugokitės didvyrių. Daug geriau remtis savo nuomone ir mokytis iš savo klaidų.“ Tačiau, pasak Dukajaus, „Kopa“ siūlo vieną efektyviausių „didvyrio kelionės“ variantų. Šis terminas atsirado iš Karlo Jungo naratyvinės schemos, kurioje iš pradžių paprastas veikėjas pakviečiamas leistis į nuotykius stebuklų ir pavojų pasaulyje, keliaudamas patiria didelę permainą, galiausiai nugali ir grįžta namo, tapdamas iškilesnis už savo tėvynainius nauja galia ir nauja sąmone. Todėl neatsitiktinai „Kopa“ laikoma ir George’o Lucaso „Žvaigždžių karų“, ir daugelio šiuolaikinių fantasy pavyzdžiu.

 

Dukajus mano, kad kurdamas Polą Atreidą Herbertas sujungė Nietzsche’s Übermensch, antžmogį, ir religines Mesijo figūras. (Panašus derinys yra ir „Matricos“ Neo.) „Kopos“ Polas dar turi žmogišką, suprantamą tikslą – atkeršyti, įgyti valdžią. Todėl pirmąjį trilogijos tomą skaityti lengva, bet vėliau Herberto „žmogiškieji kompiuteriai“, išauginti tam, kad valdytų istoriją, sugriauna lengvas naratyvines schemas.

 

Kritikai sutaria, kad Villeneuve’as liko ištikimas originalui. Jis rodo tarpusavyje kovojančius klanus, melanžą, kurio geidžia visos galaktikos gyventojai, bet kuris yra ir žaliava, be jo neįmanoma išlikti. Herberto sukurtas universumas įspūdingas, jį siekia perteikti ir režisierius. Tačiau žiūrovas, kuris nėra Herberto gerbėjas, šiame pasaulyje lengvai gali pasiklysti. Filme vyrauja klaustrofobiška nuolatinės grėsmė atmosfera, pinasi ne tik skirtingų klanų likimai, bet ir tikėjimai bei kalbos, o religija nuolat nori paveikti valdančiuosius. Arakio klimatas toks blogas, kad neįmanoma išgyventi be kombinezonų. Akivaizdu, kad Herbertas numatė problemas, su kuriomis teks susigrumti ateityje.

 

Ilga kelionė per kopas

 

„Kopa“ gana greitai sulaukė kinematografininkų dėmesio. 1971 m. teisę ekranizuoti knygą įsigijo prodiuserių kompanija „Apjac International“ (APJ), sukūrusi ne vieną sėkmingą mokslinės fantastikos filmą, tarp jų ir „Beždžionių planetą“ (rež. F. Schaffner, 1968). Kompanijos vadovas, prodiuseris Arthuras Jacobsas mirė 1973 m. ir 1974-aisiais „Kopos“ teises perpirko prancūzai. Prodiuseriu buvo paskirtas Michelis Seydoux – tada dar tik pradedantis dirbti kine turtingos šeimos atžala, vėliau tapsiantis įtakingu kino veikėju. Režisuoti „Kopą“ jis pakvietė Paryžiuje gyvenantį Čilės režisierių Alejandro Jodorowsky, kuris tada garsėjo siurrealistiniais filmais „Kurmis“ ir „Užburtas kalnas“ (pagal T. Manną) bei buvo vienas ryškių psichodelinės kultūros atstovų, eksperimentavo su LSD. 1974 m. Jodorowsky pradėjo savo „Kopą“ – tai turėjo būti 14 valandų trunkanti kino drobė, kitaip šio projekto nepavadinsi. Jodorowsky yra sakęs: „Norėjau sukurti filmą, kuris sukeltų tiems, kas tada vartojo LSD, haliucinacijas, bet be pačių haliucinacijų. Filmą, kuris pakeistų publikos suvokimą. Norėjau sukurti filmą pranašą, pakeisiantį visų jaunų žmonių Žemėje sąmonę. Man „Kopa“ – Dievo atėjimas. Meninio, kinematografinio Dievo... Norėjau sukurti kažką šventa, laisva, norėjau atverti sąmonę! Tada jaučiausi kaip kalėjime. Norėjau laisvės! Kiekvienas, dirbsiantis prie šio filmo, turėjo tapti dvasios kariu.“ Įspūdingas buvo ir numatytų aktorių sąrašas – filme turėjo vaidinti Salvadoras Dali, Orsonas Wellesas, Alainas Delonas, Mickas Jaggeris ir daug kitų garsenybių.

 

Visai nekeista, kad šis gigantiškas ir brangus projektas liko neįgyvendintas. Didžioji dalis biudžeto buvo išleista parengiamiesiems darbams ir projekto autoriai išsiruošė pinigų į Holivudą. Ten buvo pasiūlyta sutrumpinti filmą iki dviejų valandų, Jodorowsky sutiko nusileisti iki dvylikos ar bent iki dešimties. Galiausiai Holivudas nusprendė investuoti į kitą „kosminį“ projektą – „Žvaigždžių karus“, o Jodorowsky „Kopa“ netrukus virto gražia kino legenda. Tačiau filmo dailininkų eskizai, režisieriaus vizualiniai ir scenarijaus sprendimai, be abejo, paveikė ir „Žvaigždžių karus“, ir kitus garsius filmus, tarp jų ir „Matricą“. Projekto istorija tapo ir filmu – dokumentiniu Franko Pavichiaus „Jodorowsky „Kopa“ (2013), tapusiu savotišku paminklu neįvykusiam projektui.

 

1976-aisiais, kai tapo aišku, kad Jodorowsky filmo nebus, teisę ekranizuoti „Kopą“ perpirko italų prodiuseris Dino De Laurentiis. Jis užsakė Herbertui naują scenarijų, kurį turėjo perkelti į ekraną Ridley Scottas, tačiau netrukus pastarasis buvo perviliotas į kitą projektą „Svetimas“. 1981 m. Raffaella De Laurentiis nusprendė pasiūlyti tėvui Davidą Lynchą – ją pakerėjo ankstyvieji režisieriaus filmai. Lynchas tada buvo vertinamas labai gerai – jam buvo siūloma kurti trečiąjį „Žvaigždžių karų“ filmą „Džedajaus sugrįžimas“. Komercijos Lynchas atsisakė, bet „kosminio“ filmo idėja, matyt, jį traukė. Deja, 1984 m. pasirodžiusi Lyncho „Kopa“ visus nuvylė, o režisierius iki šiol ją laiko blogiausiu savo filmu. Nors jis ir sukurtas pagal visas kosminio fantasy žanro taisykles, bet, regis, neturi nieko bendra su Lyncho stiliumi. Filme debiutavo Kyle’as MacLachlanas, vaidino Stingas ir Maxas von Sydowas, tačiau kritika buvo negailestinga, nepaisant to, kad režisierius ir teisinosi jautęs didžiulį prodiuserių spaudimą ir neturėjęs teisės pats montuoti filmą. Pasaulyje buvo platinami keli „Kopos“ variantai – iš kai kurių titrų Lyncho prašymu buvo pašalinta jo pavardė, o režisieriumi įvardintas Alanas Smithee (šį pseudonimą naudoja ir kiti režisieriai, nepatenkinti savo darbo rezultatu ir sugebėję režisierių gildijai įrodyti, kad negalėjo kontroliuoti kūrimo proceso).

 

Iki šiol mažiausiai kontroversijų sukėlė 2000-aisiais pasirodęs Johno Harrisono televizijos serialas „Kopa“ bei jos tęsinys „Kopos vaikai“ (2003), nors būta ir daugiau bandymų ekranizuoti romaną. 2016 m. paskelbta, kad „Kopos“ teises įsigijo kompanija „Legendary Pictures“, o netrukus ir tai, kad naują filmą kurs Denis Villeneuve’as, spaudos konferencijoje prisipažinęs, kad tai sena jo svajonė. Savo teisę į „Kopą“ jis galėjo pagristi dviem mokslinės fantastikos filmais – „Atvykimas“(2016) ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (2017), pastarasis buvo originalaus Ridley Scotto filmo, kuris rėmėsi Jodorowsky „Kopos“ vizualizacija, tęsinys. Villeneuve’as yra sakęs, kad planuoja sukurti „Kopos“ trilogiją, bet kol kas neaišku, kada tai įvyks.

 

Parengė K. R.