Kasdienybės paviršiai

Hong Sang-soo

Anot Martino Scorsese’s, korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo filmai skirti ne papasakoti istoriją, bet parodyti gyvenimo fragmentus. Beveik visuose režisieriaus darbuose tai žmonių, dažniausiai vyro ir moters, nesėkmingi bandymai komunikuoti su komiškų nesusipratimų atspalviais. Gal būtent dėl to Hong Sang-soo vadinamas korėjiečių Woody Allenu.

Šūvis, sukrėtęs Korėjos kiną, – tokia buvo kritikų reakcija pasirodžius pirmajam Hong Sang-soo filmui „Diena, kai kiaulė įkrito į šulinį“ („Daijiga umule pajinnal“, 1996). Lyg šūvis tarp daugybės 2013 m. „Kino pavasaryje“ pamatytų filmų man buvo šio korėjiečių režisieriaus filmas „Kitoje šalyje“ („Da-reun na-ra-e-suh“, 2012). Kažkas gaivaus, naujo, kitokio. Šiais metais jo filmo laukiau ir mačiau, jog ir kiti, pirmą kartą pamatę šio režisieriaus filmą, patyrė tokį pat poveikį, kaip ir aš prieš trejus metus. Ne vienas, paklaustas, kokie „Kino pavasario“ filmai įsiminė šiais metais, paminėdavo Hong Sang-soo „Tada blogai, dabar gerai“ („Ji-geum-eun-mat-go-geu-ddae-neun- teul-li-da“). Kodėl ir kuo taip sužavi šis režisierius? Keista, bet Hong Sang-soo filmuose vyrauja absoliutus paprastumas ir minimalizmas. Tarp sinefilų ir kino kritikų gana gerai žinomas, jau nuo pirmųjų savo filmų daug dėmesio susilaukęs tarptautiniuose Lokarno, Roterdamo, Kanų ir kituose festivaliuose, šis režisierius pasižymi itin specifine ir išskirtine stilistika. „Cahiers du cinéma“ vyriausiasis redaktorius Jeanas-Michelis Frodonas sako, kad komercinis kinas labiausiai koncentruojasi į pasakojimą, neskirdamas daug dėmesio formai, autorinis kinas dažnai pernelyg susitelkia tik į formos eksperimentus, o Hong Sang- soo yra vienas iš tų kino kūrėjų, kurie jungia abu pradus. Tačiau jo naratyvas anaiptol nesiremia konvencionaliais dramaturginiais principais: įžanga, dėstymas, lūžis, atomazga. „Jo filmai skirti ne papasakoti istoriją, bet parodyti gyvenimo fragmentus. Filmai išsilupa kaip apelsinas“, – taip Hong Sang-soo stilių apibūdino Martinas Scorsese. Dažnai veiksmas išsirutulioja iš vienos situacijos. Beveik visuose režisieriaus darbuose ši situacija yra žmonių santykiai, dažniausiai vyro ir moters: bandymas komunikuoti, bet – dėl keistų ir staigių poelgių, per didelio alkoholio kiekio ar nepavykusio sekso – nesėkmingai, su komiškų nesusipratimų atspalviu. Gal būtent dėl to Hong Sang-soo vadinamas korėjiečių Woody Allenu: jis ir kuria panašiu tempu – bent po vieną filmą per metus, kartais ir po porą (nuo 1996 m. – jau 17). Tačiau svarbu paminėti, kad pirmieji režisieriaus darbai nebuvo tokie šmaikštūs, kokius įpratome matyti pastaraisiais metais, juose buvo daugiau tamsių, niūrių spalvų, kurios laikui bėgant visai išnyko. Nors dažnai jam yra prikišamas kartojimasis, pirmasis filmas ,,Diena, kai kiaulė įkrito į šulinį“ gerokai skiriasi nuo vėlesniųjų. Mirties, žmogžudystės motyvai, ankstyvuosiuose filmuose daug atviro sekso scenų, dažnai verčiančių jaustis nesmagiai, nes ir veikėjai šio akto metu dažniausiai jaučiasi taip pat. Tačiau jau nuo pat pradžių išryškėjo pagrindiniai režisieriaus bruožai: veikėjų ir situacijų tipai, vaizdo stilistika bei naratyvo konstrukcija.

Hong Sang-soo veikėjų tipas visada panašus. Dažniausiai tai vyrai, ieškantys santykių su moterimis, bet dėl savo narciziškos ir egocentriškos prigimties viską apsunkinantys, o moterys dažnai neapsisprendusios ir nepastovios. Nuolatinės valgymo bei gėrimo scenos yra viena iš tų aplinkybių, kurių metu vystosi veikėjų santykiai: apgirtę ir apimti spontaniškų veiksmų jie įsivelia į konfliktus, genami keistų dilemų bei savo pačių susikurtų problemų. Tai virtinė nesėkmingų, nesusipratimų kupinų bandymų užmegzti ryšį. Įtampa tarp to, kas buvo ir kas nebuvo pasakyta, tarp to, kas buvo praleista ir kas buvo perspausta. „Aš brendau susikūręs absoliučios tiesos, tobulo pasaulio, tyrumo idealus. Man buvo sunku suvokti, kad kažkas netelpa į šią skalę. Todėl mano gyvenimas užsipildė šizofreniškais klausinėjimais, kodėl realybė nesutampa su idealais. Tik pasiekęs trečią dešimtį pagaliau pastebėjau už viso to slypintį melą ir pradėjau gyvenimą vertinti tokį, koks jis yra. Tokius potyrius reflektuoja mano filmų veikėjai. Jie dažnai vaikosi klišinių idealų arba yra jų valdomi, tačiau aš noriu, kad mano žvilgsnis į juos būtų laisvas nuo šių klišių. Problemas sukuria idealai, o ne gyvenimas. Aklas tikėjimas idealais dažnai komplikuoja mūsų gyvenimą, įkalindamas jį migloje“, – sako režisierius. Idealams prasilenkiant su realybe Hong Sang-soo filmuose ir kyla daugiausia nesusipratimų ir komiškų situacijų. Taip pat ir filmų veikėjai, dažniausiai inteligentai ir menininkai – tapytojai, rašytojai, filmų režisieriai ar žmonės, dirbantys kino pasaulyje, – yra vaizduojami be jokio idealizavimo šydo, greičiau visiškai priešingai, dažnai pasijuokiant iš žmonių polinkio juos sureikšminti. Paklaustas, kodėl jo filmuose visada vyrauja panašūs personažai, Hong Sang-soo atsakė, kad taip tiesiog patogiau, nes jis pažįsta šią aplinką, šių profesijų atstovus. „Visada dirbu su man jau žinomais elementais ir su jais atrandu naujus dalykus. Kino režisieriaus personažas yra vienas iš tokių elementų, kurį labai gerai išmanau. Nenorėčiau kurti filmo apie lėktuvo pilotą, nes greičiausiai apibūdinčiau jį labai stereotipiškai.“ Gerai išmanydamas kino pasaulio realijas, kino festivalių niuansus, paskaitas studentams, klausimų ir atsakymų sesijas po seanso, Hong Sang-soo savo filmuose nevengia to pašiepti. Seanso metu miegantį žiuri, konkurenciją tarp režisierių filme „Lyg viską žinotum“ („Jal al-ji-do mot-ha-myeon-seo“, 2009) būtų galima įvardinti kaip kino pasaulio satyrą. Jo filmuose išsakomas požiūris apie kiną ir jo kūrėjus, dažnai visa tai švelniai ironizuojant. Juokaujama, kad kritikai prisibijo komentuoti Hong Sang-soo filmus, nes vėliau gali atsidurti viename iš jų. Neabejotinai filmuose veikia asmeninės režisieriaus patirtys ir požiūriai. ,,Kodėl jūs kuriate tokius filmus? Jūs ne kino režisierius, o filosofas. Žmonės vis tiek jų nesupranta, tai kam jūs juos darote?“ – filme „Lyg viską žinotum“ provokuojančiai klausia studentė. „Jei nesupranta, tai nesupranta. Aš juos tiesiog kuriu, visa kita priklauso nuo jūsų“, – atsako režisierius. Hong Sang-soo, atrodo, dažnai nevengia autoironijos, todėl iš tiesų jo filmai nėra kaustomi vienareikšmiškų atsakymų.

Paskutiniame Hong Sang-soo filme „Tada blogai, dabar gerai“ pagrindinis veikėjas ir vėl režisierius. Atvykęs pristatyti savo filmo, jis sutinka merginą, ši patraukia jo dėmesį. Jie pradeda bendrauti, bet kaip visada ne itin sklandžiai. Viskas baigiasi filmo pristatymu, kuris taip pat itin keistas. Ši situacija pakartojama du kartus: pirmą kartą viskas klostosi blogai, antrą – gal šiek tiek geriau. Vis dėlto tai skirtingi, vienas nuo kito nepriklausomi pasauliai. Pirmoji filmo dalis pavadinta „Tada gerai, dabar blogai“, antroji – „Dabar gerai, tada blogai“. Tačiau antras kartas nėra akivaizdus klaidų ištaisymas, tai toli gražu ne „Švilpiko diena“. Veikiau juosta man priminė Alaino Resnais filmą „Rūkyti / Rūkyti draudžiama“, kai veikėja pirmu atveju užsirūko, o kitu ne, ir tai nulemia skirtingai susiklostančias situacijas, kuriose vis sugrįžtama prie tam tikrų veikėjų veiksmų juos minimaliai pakoreguojant ir taip sukuriant dar daugiau galimybių tolesnei istorijos dėlionei. Panašus ir Hong Sang-soo filmo principas. Pokyčiai labai minimalūs ir subtilūs. Pora kitų frazių, kitokių atsakymų į klausimus, šiek tiek švelnesnių reakcijų, kurios sukelia kitas reakcijas. Tokie žaidimai su naratyvo konstravimu yra vienas iš pagrindinių Hong Sang-soo bruožų, ryškiai matomas jau trečiame režisieriaus filme „Viengungių išrengta nekaltoji“ („Oh! Soo-jung “, 2000). Panašiai kaip „Tada blogai, dabar gerai“, situacija pakartojama du kartus: vieną kartą kaip vieno, kitą kartą kaip kito veikėjo atsiminimas. Abiejose tos pačios istorijos versijose yra nesutapimų. Tai gali būti labai minimalios detalės: vienoje versijoje nuo stalo nukrito šakutė, kitoje – šaukštelis, vienoje personažas atsisėda kitam iš dešinės, kitoje – iš kairės. Tai rodo ne tik veikėjų atsiminimų nepatikimumą, – kiekvieną kartą žiūrėdamas Hong Sang-soo filmą žiūrovas verčiamas žaisti pastabumo žaidimą. „Dalykai atsikartoja su pokyčiais, kurių aš nesuprantu“, – tiksliai teigiama juostoje „Oki filmas“ („Ok-hui-ui yeon- ghwa“, 2011). Filme „Laisvės kalva“ ištarti veikėjo žodžiai, bandant apibūdinti, apie ką yra jo skaitoma knyga, taip pat tarsi perteikia režisieriaus požiūrį bei paaiškina jo bandymus filmuose perkonstruoti laiką ir jo suvokimą: „Laikas nėra realiai apčiuopiamas kaip mano, tavo kūnas ar šis stalas. Mūsų smegenys sukuria laiko tęstinumo vaizdą: praeitis, dabartis ir ateitis. Aš nemanau, kad mes turim būtent taip patirti laiką. Bet galiausiai negalime ištrūkti iš šios minčių sukuriamos iliuzijos, nes taip veikia mūsų smegenys.“

Šeštasis Hong Sang-soo filmas „Pasaka apie kiną“ („Geuk jang jeon“, 2005) iškelia dar vieną klausimą: ar kinas atkartoja gyvenimą, ar gyvenimas kiną? Ar veikėjas įsimyli aktorę, ar jos personažą? Gana tipiška situacija. Tačiau neprimygtinai, lyg tarp kitko filme matytas situacijas atkartodamas veikėjo gyvenime, režisierius tarsi ironizuoja dažnai girdimą posakį „visai kaip kine“. „Pasakoje apie kiną“ Hong Sang-soo pirmą kartą pritaikė ir vėliau pamėgtą kitą stilistinę priemonę: vaizdo pritraukimą ir atitolinimą (zoom). Iki tol jo filmuose vyravo statiški bendri planai su minimaliu kameros judesiu. Norėdamas paįvairinti savo kino kalbą, tačiau atsisakydamas montažo su stambesniais planais, Hong Sang-soo pasirinko vaizdo pritraukimą ir atitolinimą, o ne, tarkim, bėgius. Toks netikėtas kadro fokusavimas į veikėją ar detalę puikiai atitinka ir atspindi dažnai nemotyvuotus veikėjų veiksmus. Nors šis būdas laikytas blogo skonio ženklu, mano manymu, jis suteikė režisieriaus filmams gaivumo. Kaip ir netikėtumo faktorius, santykis su materija, daiktais ir realia erdve. Pats savo filmus Hong Sang-soo apibūdina kaip „kasdienybės paviršių“. Jis atsisako psichologinio realizmo, pakeisdamas jį koncentracija į veiksmus. Atrodo, kad daugybė pasirinkimų, kadrų, aktorių judesių yra vedami režisieriaus intuicijos. „Aš pradedu nuo labai paprastos, banalios situacijos, kurią labai gerai pajuntu. Tai stereotipinis, bet labai stiprus jausmas. Tarsi akla nuojauta. Daugybė skirtingų, viena su kita konfliktuojančių detalių, kurias bandau sujungti į bendrą struktūrą.“ Hong Sang-soo filmai yra tarsi architektūrinė konstrukcija, tačiau jos viduje apstu improvizacijos. Pasikliaudamas tik trumpu aprašymu, režisierius scenarijų rašo filmavimo aikštelėje tą pačią dieną. Taip jis bando pajusti orą, vietą ir aktorių savijautą tą dieną: „Mane gali įkvėpti nugirstas grupės narių pokalbis arba tos dienos oras. Viskas, kas mane supa, gali stimuliuoti situacijas, kurias filmuosiu.“ Viename interviu režisierius labai aiškiai atskleidė savo darbo specifiką: „Aš pradedu beveik nuo nieko. Paprastai galvoju apie vietas ir aktorius, o ne veikėjus. Pajuntu, kad gal noriu matyti šį vaikiną ar moterį, tada mes susitinkame ir aš su jais bendrauju ne kaip su aktoriais, bet kaip su paprastais žmonėmis. Man nerūpi, ką jie vaidino prieš tai, dažnai net nebūnu matęs jų filmų. Man svarbiausia juos matyt ne kaip aktorius, o kaip asmenybes. Kai sutinki žmogų, jis visada palieka kažkokį įspūdį, jausmą apie save. Dažniausiai tas mažas įspūdis yra visko pradžia. Įspūdis, kurį paliko aktorius, nuveda mane prie kitų minčių, primena kažkokias dilemas, situacijas ar žmones iš praeities. Po to aš ieškau vietų. Jas, panašiai kaip ir aktorius, tiesiog pajuntu. Tada susitariu su tos vietos, parduotuvės, baro savininku. Tada porai dienų išsinuomoju kambarį ir bandau sugalvoti struktūrą. Kartais pradedu ir be to. Net jei aš sugalvoju struktūrą, tai nėra išbaigtas scenarijus, tai tik pretekstas pradėti filmuoti. Pakviečiu aktorius ir iš ryto, prieš filmavimą, iki galo išsiaiškinu, ką filmuosiu tą dieną. Kai nufilmuoju, vakare pasižiūriu, kas išėjo, ir bandau pamatyti filmo visumą. Jei negaliu nieko vizualizuoti, darau ką nors kitaip. Dažniausiai per tris dienas išsiaiškinu filmo struktūrą. Tada jos laikausi ir įpusėjus filmavimui kartais jau žinau, ką noriu padaryti.“

Vietai ir erdvei Hong Sang-soo filmuose skiriama daug dėmesio. Jos, kaip ir situacijos, paprastai buitinės. Kadangi režisieriaus filmuose didelę laiko dalį užima valgymo scenos, nemažai veiksmo vyksta kavinėse, viešbučiuose, butuose arba galerijose. Erdvės dažniausiai būna gana švarios ir tuščios. Tai sukuria paprastumo estetiką. Daiktai, erdvės, aktorių kostiumai bei koloritas – viskas susijungia į vientisą darinį. Manipuliavimas vietomis ir erdvėmis dažnai yra paradoksalus, kaip ir netikėti veikėjų poelgiai. Ir nors viskas yra itin realistiška, režisierius sako, jog teiginys, kad jo filmai apie realybę, yra klaidingas, nes iš tiesų jie paremti išgalvota struktūra. Šį realybės suvokimo reliatyvumą iliustruoja sapnai, dažnas motyvas Hong Sang-soo filmuose. Priešingai nei įprasta, jie nėra niekaip vizualiai išskiriami. Kaip ir kai kurie pasakojimo šuoliai, jie sukuria papildomą sumaištį žiūrovo galvoje. Dažnai sapną priimdami kaip realų įvykį, kurio vis keistėjančios aplinkybės verčia mus suklusti, pavėluotai suprantame, jog tai buvo sapnas. Ši painiava, laiko posūkiai bei netikėtas montažas Hong Sang-soo filmuose sutrikdo erdvės suvokimą bei istorijos sekimo inerciją. Taip pat kaip ir dėmesys mažoms detalėms, kai kamera nusisuka nuo vyro ir žmonos pokalbio ir staiga pritraukia ant žemės šliaužiantį kirminą. Tokie yra gyvenimo, mus supančios aplinkos fragmentai, kuriuos intuityviai pagauti ir pajusti bando Hong Sang-soo. Vyraujantis absurdas įgauna didžiausią prasmę. „Man nėra tokio dalyko kaip svarbūs žodžiai“, – kalbėdamas apie savo filmą sako „Tada blogai, dabar gerai“ veikėjas, režisierius Chumsu. Hong Sang-soo, atrodo, teigia tą patį.

Į kiną Hong Sang-soo atėjo atsitiktinai, visai kaip savo filme. Įkaušęs pažįstamas pasakė, kad jis galėtų būti teatro režisierius. Visą naktį tai svarstęs, Hong įstojo į teatro režisūrą. Tačiau jam nepatiko vyresni studentai, nuolat liepdavę daryti tai, ko jis nenorėjo. Tada pastebėjo kino fakulteto studentus, jie pasirodė ramūs ir laisvesni savo dvasia, be to, nereikėjo dirbti visiems kartu kaip teatro skyriuje, todėl perėjo į kino režisūrą. Pastudijavęs Korėjoje, mokslus tęsė ir baigė JAV. Porą mėnesių praleidęs sinematekoje Paryžiuje Hong Sang-soo grįžo į Korėją, kur iki šiol kuria visus savo filmus. Tiesa, vieną – „Naktis ir diena“ („Bam gua nat“, 2008) – nufilmavo Paryžiuje, nors beveik viskas apsiriboja korėjiečių bendruomene. Filme dar kartą atsiskleidžia netipiškas režisieriaus žvilgsnis į tam tikrus dalykus, šiuo atveju – į kine itin išeksploatuotą miestą: veiksmas apribojamas keliomis ne itin išraiškingomis gatvėmis, puikiai pagaunant slampinėjimo be vietos svetimame mieste būseną. Hong Sang-soo sugeba taikliai pastebėti kartais, atrodytų, nereikšmingas, tačiau labai atpažįstamas gyvenimo situacijas, pavyzdžiui, kad žmonės dažniau susipyksta kelionėje, nes tampa jautresni savo pačių poreikiams. Dėmesį subtilioms detalėms atspindi ir aktorių vaidyba, jų eisena, mimika ir judesiai. Režisieriui labai svarbūs ir kalbiniai prasminiai niuansai, kuriuos suprasti, žinoma, gali tik mokantys korėjiečių kalbą. Kai kuriuose filmuose režisierius įveda anglų kalbą. Kadangi tai yra šių dienų lingua franca, šis pasirinkimas įneša ne tik daugiau prasmių, bet ir dar daugiau nesusipratimų, su kuriais ir taip dažnai susiduria Hong Sang-soo veikėjai, bandydami komunikuoti ir atrasti bendrą kalbą.

Nuo 2007 m. Hong Sang-soo filmuoja skaitmeniniu formatu. Tai greičiausiai ekonominis pasirinkimas, nes filmai labai mažo biudžeto. Tačiau skaitmeninis vaizdas labai tinka režisieriaus filmų stilistikai. Besvoris skaitmeninio vaizdo realizmas, jo sukuriamas aiškumas ir ryškumas puikiai atspindi Hong Sang-soo „kasdienybės paviršių“ idėją. Iš pirmo žvilgsnio paprasti, kaip ir juose naudojama muzika, primenanti Carlo Czerny vaikiškus etiudus, Hong Sang-soo filmai savo paradoksaliais vaizdo, teksto ir muzikos sugretinimais atskleidžia žmonių bendravimo subtilybes bei naują požiūrį į aplinką, jos detales ir kino formą. Be to, skatina vertinimo ir analizavimo inercijos nesukaustytą požiūrį į pačius filmus. „Mes filmus vertiname ne dėl jų temų. Mes tik esame taip išmokyti. Mokytojai visada klausia: „Kokia tema?“ Bet argi mes nereaguojame į filmą dar prieš paklausiant?“ („Oki filmas“).