Aleksandras Sokurovas: „Kurdamas filmą režisierius neturėtų kalbėti apie blogį“
„Frankofonijoje“ prabylantis ir žiūrovams klausimus užduodantis A. Sokurovas po seansų pats dalyvavo pokalbiuose. Jis atsakinėjo į žurnalisto Karolio Kaupinio
ir žiūrovų klausimus. Jo pasisakymai, įžvalgos apie politiką ir kultūrą įžiebė nacionalinėje žiniasklaidoje gan ilgai trukusią diskusiją. Dalijamės A. Sokorovo mintimis, išsakytomis susitikime su žiūrovais po „Frankofonijos“ seanso Kaune.
Ar galima teigti, kad klausimas „Priešintis ar pasiduoti?“ – vienas svarbiausių „Frankofonijoje“?
Taip, tai pats svarbiausias klausimas filme. Nuo to priklauso praeitis, dabartis ir ateitis. Deja, taip esti visada.
Režisieriui, kad jis imtų kurti pilnametražį filmą, reikia ilgai trunkančio jausmo: kankinančio klausimo, dominančios temos. Kas buvo šio filmo pradžia?
Pradžia – labai liūdna Europos istorija. Deja, per pastarąjį šimtmetį Europoje įvyko mažai viltį žmonėms teikiančių įvykių. Na, nebent kino išradimas. Senasis pasaulis gyvena blogomis naujienomis. Vien per XX a. įvyko du didžiuliai karai. Ir ne regioniniai, o pasauliniai. Regis, viskas, kas blogiausia, prasidėjo Europoje. Man, kaip rusui ir rusų režisieriui, pagal išsilavinimą istorikui, Europos išlikimo klausimas yra labai svarbus. Daug kam Rusija atrodo esanti nuošalyje, Azijoje, tačiau ji dalyvavo abiejuose karuose ir išgyveno baisių dalykų.
Filme keliu klausimus: kokią kainą mes mokame už politiką? Ar politika turi moralę? Ar politikams žinomi moralės klausimai? Kokią kainą turi nepriklausomybė, laisvė, garbė? Kokią kainą už tai esame pasiryžę sumokėti? Gal krauju? Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, daugelį metų ėjau prie „Frankofonijos“.
Filmo pradžioje sakote, kad scenarijaus rašymas nesiklosto taip sklandžiai, kaip norėtumėte. Kada įvyko lauktasis kūrybinis lūžis?
Kiekvienas režisierius turi abejonių dėl savo kūrybos rezultatų. Tikrai negalvoju, kad „Frankofonija“ yra idealus filmas. Plėtodamas siužetą mačiau, kad pasakyta jau vis daugiau ir daugiau. Buvo tik vienas apribojimas – laikas. Režisieriams atrodo, kad jie gali viską nugalėti, tik ne laiką. Visada baisu, kad filmas eina, o tu nespėsi parodyti, pasakyti, ką norėjai. Tačiau visgi atrodo, kad spėjau išreikšti pagrindines mintis. Apskritai kalbėtis su žiūrovais yra labai sunku: juk aš nežinau, kokie jie, kokios jų istorinės, humanitarinės žinios. Režisierius, kuris kalbasi su žiūrovu, rizikuoja būti nesuprastas, pavyzdžiui, jei žiūrovas nežino kertinių istorinių įvykių, jis nesuvoks, ką tu nori jam pasakyti.
Filme girdime Jūsų balsą. Ar pirmiau parašėte tekstą, kurį skaitysite, ar pasiruošėte kadruotę?
Viskas daug sudėtingiau. Tokie filmai kaip „Frankofonija“ auga lyg medžiai. Pirma užduotis – sudėlioti šaknų sistemą, esmines mintis, kad iš jų kaip šakos išaugtų siužetas. Svarbu to medžio nepadaryti pernelyg tvarkingo, gražaus, kokių galybė auga parkuose. Montuojant filmą, kyla noras sudėlioti dar vieną atskirą liniją, ką aš ir darau. Ir tuo metu kai kurios scenarijuje išreikštos mintys atrodo nebereikalingos, tad jų atsisakai. Tačiau šįkart viskas, kas buvo parašyta scenarijuje, įgarsinta. Autoriniame kine taip nutinka gana retai. Dažniausiai galutinis rezultatas būna nepanašus į scenarijų, nes jis pagal savus dėsnius vystosi laisvai.
Esate sakęs, kad nemėgstate filmuoti blogųjų žmogaus savybių. Net šiame filme, karo fone, du priešininkai susitinka, kad išsaugotų kultūrą. Ar kinas gali būti veidrodis, kuriame pamatę save itin blogus nebenorime tokie būti?
Gyvenime labai daug blogio. Jis didžiulis, begalinis, galutinis ir įvairialypis, tad naudoti jį kūrybiniame procese nėra teisinga. Suprantu, kad gyvenime būna visko: tėvas tampa priešu sūnui, brolis – seseriai, žmona – vyrui ir pan. Tačiau blogio šaknys ir esmė taip giliai, kad kino kūrėjui priartėti prie to yra tiesiog neįmanoma. Neapykantos esmė tokia stipri, kad režisierius neturėtų apie tai kalbėti savo darbuose. Daugiausia, ką aš leidžiu sau kine, – parodyti tautų karą, o ne karą tarp žmonių.
Dažnai vartojate žodį „huminataras“. Ką turite omenyje?
Yra tokios sąvokos kaip „išsimokslinimas“ ir „išsilavinimas“. Išsimokslinimas duoda mums supratimą apie tai, kas yra galima, o išsilavinimas – kas negalima. Todėl išsilavinimas be išsimokslinimo neturi prasmės. Daugelis nacistų ir stalinistų buvo išsimokslinę, bet neišsilavinę. Kitaip tariant, ne humanitarai.
Ar jūsų negąsdina kultūra?
Ji pavojinga. Ypač tada, kai tampa instrumentu totalitarinėse valstybėse. O štai menas – negąsdina. Tarp kultūros ir meno – didžiulis skirtumas. Kultūra yra noras, sugebėjimas ką nors veikti, o menas – taiklus smūgis į tikslą. Kaip Dievo akis, kažkas angeliško. Kultūra – arčiausias kelias arba į nacizmą, arba į vartotojišką visuomenę. Kelias į nacizmą yra greita degradacija, o į vartotojišką visuomenę – ilgas procesas. Rusų žurnalistas Aleksandras Nevzorovas mano, kad kultūra yra destruktyvi civilizacijos atžvilgiu, tad ir žmonės, kurie ja užsiima, yra destruktyvūs. Jo manymu, kultūra atitraukia liaudį nuo švietimo, mokslo ir stumia ją į religijos glėbį. Tuomet ir prasideda liūdni, kataklizminiai dalykai. Žvelgiant į tai, kas šiandien vyksta Europoje, turiu sutikti su tokiomis mintimis.
Lietuvos kultūros ministras yra sakęs, kad valstybinėms institucijoms sunku nuspręsti, kada finansuoti meną, nes sprendimas yra neišvengiamai susijęs su klausimu, kas yra menas. Kas, Jūsų manymu, yra menas, o kas – nauji karaliaus drabužiai?
Jeigu paminėjote tokią valstybinę pareigybę kaip ministras, turime pirmiausia kalbėti apie valstybę. Antras dėmesio objektas bus konkretus žmogus. Aš manau, kad vyriausybė turėtų finansuoti tai, ką pavadinčiau jaunimo sužmoginimu. Ji privalo stengtis, kad jaunimas nesužvėrėtų, netaptų tamsus, neapsišvietęs. Apskritai valstybės uždavinys – visuomenę laikyti civilizuotoje erdvėje. Nė viena tauta negali būti užtikrinta, kad ji tilps į civilizacijos rėmus, nesužvėrės. Pavyzdys: ką reikėjo padaryti su vokiečių tauta, kad ji balsuotų už Hitlerį, o vėliau imtų kovoti su kitomis tautomis. Pažiūrėkite, kiek daug žinomų žmonių kilo iš tos didelės vokiečių kultūros, jų švietimo sistemos. Tai ir yra valstybės ir Kultūros ministerijos užduotis. O štai meno užduotys – visai kitos. Valstybė privalo ieškoti Dievo dovaną turinčių žmonių ir jiems padėti. Negalima liaudies uždirbtų pinigų aklai mėtyti į lauką, tikintis, kad gal kas užaugs. Tautos gyvenimas priklauso nuo to, kiek ji išugdė talentingų žmonių. Labai blogai, jei vyriausybė po 10 metų atsigręžia atgal ir pamato, kad per tą laikotarpį neiškilo nė vienas talentingas, genialus žmogus.
Kokia Europos ateitis?
Istorinė Europos praktika yra tikrai liūdna. Mes neturime pagrindo manyti, kad kažkas pasikeis, jei nepasikeisime mes. Ir to nebus, kol Europa nesupras, kokias vertybes reikia ginti. Šiandien politikavimo inercija yra didžiulė. Ir politinės praktikos spaudimas tautoms yra daug didesnis nei Stalino ar Hitlerio laikais. Nė vienas nežinome, kas vyksta politiniuose valdžios koridoriuose; nė viena partijos programa, nė vienas prezidentas iš tikrųjų savo tautai apie tai nėra kalbėjęs. Todėl mes nesuprantame valdančiųjų sprendimų motyvų. Nedalyvaujame ne tik juos priimant, bet ir svarstant.
Žinoma, šiuo metu visiems europiečiams labai svarbus karo klausimas. Jeigu šaliai arba tautai vadovauja politikas su humanitarine sąmone, karo grėsmė mažesnė. Tokiam žmogui atsakymas į klausimą „Karas ar taika?“ yra aiškus – „Taika“. Tačiau laisvė ir taika neturi savo galios, jei šaliai vadovauja dehumanizuotas politikas, kuriam šis klausimas yra sunkus. Tuomet greičiausiai teks kariauti. Kad nebūtų karo, reikia naujų politinių sprendimų, kuriems politinė Europos praktika dar nėra pasiruošusi. Šiandieninė Europa nesugeba terorizme įžvelgti naujo revoliucinio musulmonų judėjimo, užčiuopti jo požymių. Tai būtų išėjimas į naujų idėjų erdvę, kurios yra priešiškos senojo pasaulio, demokratijos idėjoms. Niekas iš Europos ar likusio pasaulio lyderių neanalizuoja šio reiškinio iš tokio taško. Europa iš lėto atiduoda save į to naujo teroristinio judėjimo rankas. Ir vien todėl, kad nesiryžta naujiems teisingiems sprendimams. Jeigu Europoje nebus sukurta neutralių valstybių koalicija, jos ateitis bus nulemta. Kažkodėl Lenkijos, Baltijos šalių politikams nepatinka toks neutraliteto požiūris. O man jis atrodo vienintelis esamą situaciją galintis pakeisti variantas.
