Nr. 2019/3 (348)

Bemaž prieš dešimtmetį Lietuvos kinematografininkų sąjungos jubiliejuje poetė, politikė Dalia Teišerskytė, sveikindama kino žmones, pasidalino daugiaprasmiu (ir makabrišku) savo – Sibiro tremtinės – paauglystės prisiminimu. Ji papasakojo trumpą istoriją apie vieną seansą Sibire 6-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Į tremtinių gyvenvietę buvo atvežtas kilnojamasis kino teatras, susirinko publika, prasidėjo peržiūra. O vos pasirodžius filmo kadrams, kuriuose nufilmuota bažnyčia, žiūrovai vienas po kito pradėjo klauptis prieš ekraną. Rodė A. Razumno „Ignotas grįžo namo“... „Mano brolis buvo kino mechanikas, tai žinojome, iš kur, kokį filmą atveža. Suėjome bemaž visa lietuvių diaspora, atsinešėme kėdutes. Tai buvo kažkas reikšminga; iš ten, kur nepasiekiama, norima“, – kalbėjo D. Teišerskytė.

Pasakojimas primena, kokie painūs, šiandien sunkiai įsivaizduojami (nes kitokių tikrovių suponuoti) gali būti santykiai tarp dešimtmečiais nuo mūsų nutolusių žiūrovų patirčių ir ekrano vaizdų.

Kaip, turint omenyje tą painumą, vertinti, aprašyti mūsų kino raidą – nekeliaklupsčiaujant prieš supaprastintas interpretacijas, skirtas oficialiam diskursui „puošti“, kaip įmanoma objektyviau įvertinant tos raidos slenksčius ir riktus, pagrindinius veikėjus? Tai – siekiamybė, kuri jau keletą metų bando tapti vientisu leidiniu, skirtu nacionalinio kino kultūros istorijai nuo praėjusio amžiaus pradžios iki mūsų dienų.

Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau leidinių, skirtų vienai ar kitai nacionalinio kino istorijos temai, asmenybei ar prieigai. Leidinys darbiniu pavadinimu „Nacionalinio kino tapatybė: raida, asmenybės, kontekstai“ sumanytas kaip kino kritikų ir kinotyrininkų tekstų rinktinė, skirta nuosekliai aptarti savojo kino istoriją, iš naujo perskaityti filmų ištarmes, neignoruojant nė vienos kino rūšies, nepamirštant kultūrinių kontekstų; apžvelgti kino lauką formavusių asmenybių kūrybą. Su kolegomis rengiame leidinį, skirtą savojo kino istorijos ir šiandienos sklaidai, o reiškia – kuo platesniam skaitytojų ratui.

Po dešimties metų pertraukos vienam numeriui sugrįžtu į „Kino“ redaktorės kėdę. Šis žurnalo numeris – lyg nedidelė minimo leidinio škicų, eskizų dalis, bandymas pažiūrėti į būsimo leidinio procesą iš šalies. Į jį įėjo sumanytos knygos straipsnių ištraukos ir pora pilnų tekstų, specialiai šiam numeriui parengti, anksčiau nepublikuoti pirmojo LSSR Kinematografijos komiteto pirmininko Vytauto Baniulio pasakojimai, žinoma, tradicinis Živilės Pipinytės feljetonas. Trumpa knygos repeticija, į kurią su kolegomis kviečiame „Kino“ skaitytojus. Tikime, kad įsibėgėsime...