Šįmet už nuopelnus kinui „Krištolinius gaublius“ atsiėmė Nikita Michalkovas (sukėlęs nemažai abejonių po paskutiniųjų savo filmų) ir Jude’as Law (sukėlęs mažiau abejonių). Ta proga festivalyje buvo specialiai parodytas Anthony Minghellos filmas „Talentingasis ponas Riplis“ (1999), kuriame Dikio vaidmenį sukūręs Jude’as Law buvo nominuotas „Oskarui“.

Iš specialiųjų programų viena įdomiausių buvo skirta Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio filmams. Šio dueto 5-ajame dešimtmetyje sukurti filmai pirmąkart ir buvo parodyti šių metų Karlovy Varų festivalyje. Juk prisiminus istoriją, iki 9-ojo dešimtmečio Powello ir Pressburgerio filmus nelabai kas vertino. Buvo parodytas ir „Juodasis narcizas“ („Black Narcissus“, 1949), kuriame Briano Easdale’o muzika vaidino pagrindinį vaidmenį, o Powellas tik vizualiai prie jos prisitaikė. Ir, žinoma, naujai restauruotas filmas „Raudoni bateliai“ („The Red Shoes“, 1948), kurį pristatė Powello našlė Thelma Schoonmaker. Ji jau keturiasdešimt metų dirba su Martinu Scorsese, yra jo filmų montažininkė, apdovanota trimis „Oskarais“ už Scorsese filmų „Įsiutęs bulius“, „Aviatorius“ ir „Infiltruoti“ montažą.

Dar viena įsimintinesnių programų buvo skirta prancūzų kino kritikui Micheliui Ciment’ui (prancūzų kino žurnalas „Positif“). Buvo pristatytas Ciment’o ir kino teoretiko Phillipe’o Pilard’o bendras filmas „Johno Boormano portretas“ („John Boorman, A. Portrait“, 2009) apie garsųjį režisierių. Kitas filmas – jau apie patį kritiką – „Michelis Ciment’as: menas dalytis kinu“ („Michel Ciment, le cinéma en partage“, rež. Simone Lainé, 2009). Interviu kino festivaliui jis tvirtino, kad visuomet turi likti ištikimas kritiko darbui, nesvarbu, kad ir koks geras draugas būtų režisierius, o jei pastarieji tikrai geri režisieriai ir draugai, kritiką visada įvertins. Pavyzdžiui, Kanuose priėjęs Abbasas Kiarostamis apsikabino ir pasakė: „Žinau, kad tau nepatinka mano paskutinis filmas („Patvirtinta kopija“, „Copie conforme“, 2010), bet aš vis tiek tavo ištikimas draugas.“

Be specialiųjų programų, žinoma, buvo rodomi ir filmai, kurių šįmet festivalyje – 208, tad net norėdamas pamatyti kuo daugiau, turi daug ko atsisakyti. Pavyko pamatyti apie šešiasdešimt filmų, bet aptarsiu tik nugalėtojus.

Pagrindiniu prizu vaidybinio kino kategorijoje buvo apdovanotas ispanų režisieriaus Agustí Vilos filmas „Tinklelis nuo vabzdžių“ („La Mosquitera“, 2010). Tačiau daugiausiai kritikų dėmesio susilaukė čekų režisieriaus Tomášo Mašíno filmas apie jauną idealistą poetą „Trys sezonai pragare“ („3 sezóny v pekle“), tad žiuri pasirinkimas daug kam atrodė keistas. Režisierius Vila bandė suteikti savo filmui ir siurrealizmo atspalvio, ir juodos komedijos bei perversijos elementų, bet rezultatas gana padrikas. Filmas prasideda įdomiai. Alisija (Emma Suarez), jos vyras Migelis (Eduard Fernandez) ir jų sūnus Luisas (Marcos Franz) dalijasi butą su šunimis bei katėmis, kurių sūnus vis parsineša iš lauko. Neilgai trukus žmona paprašo