Iškamša
Pats režisierius po premjeros teigė, kad tai nėra nei Abelio Ferraros filmo tęsinys, nei jo perdirbinys. Matyt, jautė, kad naujai sugroti pavyko ne tema, o tik forma. Ferraros filmas yra žmogaus kančios anatomija, jam detektyvinis fonas – tik stilistinė priedanga, Wernerio Herzogo kinematografinė pastanga tėra klasikinis police procedural, vaizduojantis keletą nepaprastai blogų dienų iš blogo policininko paprastai blogo gyvenimo.
Apibūdindamas Herzogo kinematografinę pastangą sąmoningai pavartojau žodelį „darbas“. Kaip žinia, darbą atlieka amatininkas, tuo tarpu menininkas kuria. Techniškai išprususių kino amatininkų šiais laikais labai daug, menininkų – vienas kitas. Herzogas priklauso pastarųjų kategorijai, ir tai jis mums neseniai įrodė filmu „Žmogus grizlis“ (2005), tačiau „Blogame policininke“ kūrybiškumo jam ryškiai pristigo. Kodėl?
Pati filmo idėja apie blogą policininką turi parako. Juk iki Dono Siegelio „Purvinojo Hario“ (1971) žodžių junginys „blogas policininkas“ ir teisingumo vykdymo, ir asmeninės moralės lygmenyje buvo oksimoronas. Politiškai ir kinematografiškai policininko figūra yra gėrio archetipas. Jo transformacija, pirmiausia teisingumo įgyvendinimo („Purvinasis Haris“), o tada ir asmeninės moralės srityje (Ferraros „Blogas policininkas“), ženklina ne tik archetipo suvokimo, bet ir suvokiančiojo, t. y. žiūrovo, mentaliteto slinktį. Kas daro policininką blogą? Kokia yra tokio tapsmo priežastis? Martinas Scorsese filme „Taksistas“ (1976) kalba apie determinuojančią blogio patirtį, Abelis Ferrara, kuriam Scorsese juostos stilius padarė įtaką, vaizduoja kančios perkrovą, Xavier Beauvois „Mažajame leitenante“ (2005) liudija, kaip procedūrinė rutina ir supuvusi sistema pūdo širdį, o Herzogas apie tai tik neįtikinamai veblena. Ar galima patikėti, kad Naujojo Orleano detektyvo Terenso Makdonahju, kurį tradiciškai profesionaliai suvaidino Nicolas Cage’as, blogo elgesio priežastis yra nuolat išgyvenamas fizinis skausmas? Tiesa, dar yra užuominų apie sunkią vaikystę ir medinius žaislus (tėvas alkoholikas, nepilna šeima), bet ši socialinė potekstė filmo kontekste skamba lyg pasiteisinimas. Herzogas iš prigimties yra filosofuojantis režisierius, tai įrodęs filmais „Agirė, dievo rūstybė“ (1972), „Voicekas“ (1979) ir „Fickaraldas“ (1982). Filosofo žvilgsnis, bent jau kino kritikų požiūriu, dažnai gelbsti filmą nuo žlugimo, bet režisieriui įprastų klausimų apie blogio tvermę, žmogiškąją fiksaciją ar asmenį (su)naikinančią maniją, kuriuos siužetas apie blogą policininką tarsi ir leistų, jis giliau netyrinėja. O gaila, juk psichinė anomalija Herzogui yra tarsi vanduo žuviai, leidžianti kūrybingai pasireikšti jo nihilistinėms įžvalgoms, kalbėti apie socialinę anatomiją bei gimdyti fatalistines ištarmes.
Filmo pradžia yra daug žadanti. Naujojo Orleano policininkas šoka į šaltą vandenį gelbėti kalėjimo kameroje skęstančio žmogaus. Šis impulsyvus poelgis pasibaigia liūdnai: jis susilaužo stuburą ir yra priverstas nuolatinius nugaros skausmus malšinti vaistais. Čia režisierius pritaiko siužetinę inversiją: Ferraros filme geras poelgis sukuria atpirkimo (ir išlaisvinimo) galimybę, šiame filme geras poelgis nulemia savotišką įkalinimą. Tokia prieiga sufleruoja naują ir neblogą temą: kokia yra momentinio gėrio blyksnio žmoguje priežastis? Tačiau Herzogas ją apleidžia, nenorėdamas, o gal ir negalėdamas ieškoti atsakymo. Galima evangeliškai pajuokauti, kad Ferrarai dėl jo katalikiškos auklybos atsakymas yra akivaizdus, o „Kainui“ (t. y. pagoniui) Hercogui tai tėra ir tegali būti kvailystė. Nepakomentuotas epizodas lieka retorine strėle į niekur, o filmo kinematografiniame kontekste – tiesiog stilistine figūra.
Vis dėlto pagrindinė filmo „Blogas policininkas“ negalės priežastis – moralinės dilemos stoka, lemianti naratyvinį vakuumą. Be moralinio matmens (nepriklausomai nuo to, į kokį – tradicinį ar reliatyvistinį – moralės supratimą būtų apeliuojama) filmas dažniausiai praranda kinematografinį įtaigumą. Tik Holivudas yra linkęs moralinę problemą eksponuoti („Avarija“, 2004), o „nepriklausomieji“, ar tai būtų Michaelis Haneke, ar Quentinas Tarantino, ją pasitelkia kinematografiniam pasakojimui. Tai veikia kaip balastas jachtoje: paprastai nematomas, bet be jo laivas apvirstų.
Harvey Keitelio suvaidintas policininkas Ferraros filme tokią dilemą turi (kaip galima atleisti?), o vienintelis Cage’o personažo rūpestis yra išlaviruoti susidariusioje problemiškoje situacijoje. Jis –„įteisintas vagis“ (vor v zakone), ciniškas ir egocentriškas, priklausomybių kamuojamas ir piktnaudžiaujantis valdžia detektyvas. Galima būtų sakyti – todėl, kad kenčia, tik kad bėda: norėdamas mus įtikinti, kad filmo personažas tai daro siekdamas užmiršti kančią, Ferrara neprivalo pajudinti nė piršto (kančios priežastis taip ir lieka nežinoma), o Herzogui net aiškinant to padaryti nepavyksta. Nugaros dieglys veikia kaip papildomas stimulas, generuoja pyktį ir kai kurias siužetines situacijas, bet nieko daugiau. Filmo siužeto posūkiai ir posūkėliai įdomūs tik tiek, kiek iliustruoja personažo pastangas išlikti. Kad tai ir yra pagrindinis ir vienintelis jo tikslas, tikriausiai liudija kadrai, fiksuojantys šliužus ir reptilijas, kitos stilistinės užuominos (pvz., klubo pavadinimas „Aligatorių užuovėja“). Galima palyginti Harvey Keitelio ir Cage’o personažus. Keitelio vaidmuo yra performacinis, t.y. toks, kuriame fizinis veiksmas sąlygoja psichologinę charakterio raidą ir jo tapsmą. Cage’o vaidmuo tėra tik informacinis, be jokios charakterio raidos. Keitelio policininkas ieško net ir tada, kai jis bėga, Cage’o – tik bėga.
Kažkaip liūdnokai filmo kontekste atrodo pavienės psichodelinės išdaigos, mėgdžiojančios Terry Gilliamo „Baimės ir neapykantos Las Vegase“ (1998) estetiką. „Blogas policininkas“ mums vaizduoja pragmatiką Herzogą, profesionaliai konstruojantį filmą, tačiau iš viso to nėra jokios apčiuopiamos kinematografinės naudos. Išskyrus tą, kurią būtų galima išmatuoti parduotais bilietais. Čia vėl gera proga prisiminti balasto metaforą. Juk balastas balastui nelygu: jachtoje be jo neapsieisi, bet oro balione kartais jį reikia išmesti – tam, kad balionas skristų. Nejau režisierius užsimojo komerciniam skrydžiui ir išmetė per bortą visa tai, kas apsunkina žiūrovo gebėjimą išsitraukti piniginę? Šito aš nežinau. Bet tai, kad jis, pesimizmo genijus, kuria filmą su tariamai laiminga pabaiga, yra labai keista. Ir noru atsiriboti nuo Abelio Ferraros to niekaip nepaaiškinsi.
O gal aiškinti visai ir nereikia. Argi atsitiktinumas, kad filmo veiksmas prasideda ne kur kitur, o Naujajame Orleane: mieste, kurį nušlavė uraganas Katerina, sunaikinęs ne tik gyvenamąją terpę, bet ir, kaip diktuoja filmo logika, negrąžinamai pakeitęs gyvenimo būdą. Simbolika menka, bet vis dėlto tvanas buvo, socialinė transformacija įvyko, todėl jokių ištarmių jau nebereikia. Blogas policininkas yra ne tas, kuris vartoja narkotikus, o tas, su kuriuo negalima susitarti. Todėl telieka visa tai aprašyti. Toks ir yra Wernerio Herzogo filmas: sugedusios širdies spazmų kronika. Niekuo neypatinga ir įprastinė, kaip sustojimas tarpiniame uoste. Jei niekas nesikeičia, tai gal išties tada verta būti žuvimi? Nes jei jos sapnuoja sapnus, vadinasi, tau pasisekė dvigubai.
Komentarai (0)