Greičiausiai girdėjote istoriją apie 60 amerikiečių leidyklų atmestą Kathryn Stockett romaną „Tarnaitė“, kuris prieš metus tapo skaitomiausia knyga ir buvo išverstas į daugybę kalbų. Filmas pradėtas kurti dar neišspausdinus knygos. Mat filmo režisierius Tate’as Tayloras ir rašytoja Kathryn Stockett – vaikystės draugai. „Tarnaitė“ jiems suteikė galimybę sugrįžti į vaikystės kraštą šalia Misisipės. Tiesa, jie gimė vėliau nei prasideda filmo (ir knygos) veiksmas, bet prisiminimų šiluma, be abejo, prisidėjo prie įtikinamos, jautrios ir jaudinančios „Tarnaitės“ atmosferos.

Filmo veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio pradžią. Į gimtinę po studijų universitete grįžusi Skyter (Emma Stone taip pat vaidina filmuose „Kvaila, beprotiška meilė“, „Seksas tarp draugų“) svajoja tapti rašytoja. Bet kol kas ji gauna namų ruošos skiltį vietos laikraštyje. Mergina iš turtingos šeimos ir namų ruoša, be abejo, turi daug bendra, bet tik ne maištingos Skyter atveju. Kitaip nei dauguma jos draugių, Skyter pasirinko mokslus, o ne santuoką ir vaikus. Grįžusi namo ji susitinka su draugėmis, kurios jau tapo žmonomis ir motinomis. Bet ne ši aplinkybė labiausiai pabrėžia Skyter kitoniškumą. Skirtumai daug gilesni – tai požiūris į juodaodžius, tiksliau, į juodaodes aukles, kurios išaugino šias merginas. Miestelio pažibai Hilei auklės yra žemesnės rasės. Ji net neįsivaizduoja, kad auklės gali naudotis tuo pačiu tualetu ir priverčia savo drauges joms įrengti atskirus tualetus.

Skyter nėra rasistė, ji ilgisi savo auklės Konstantin, kuri ją išaugino ir išmokė pasipriešinti negražios ir apkūnios mergaitės kompleksams. Rašydama straipsnelius ji susidraugauja su aukle Aibilyn (Viola Davis), iš kurios gauna tikras namų ruošos pamokas. Giliau pažinusi Aibilyn, Skyter nusprendžia parašyti knygą apie juodaodes aukles, kurios išaugino ne vieną baltųjų amerikiečių kartą. Ji nori suprasti, ką jaučia tos moterys, kurios, atidavusios visą meilę svetimiems vaikams (beje, nelabai mylimiems jų nesubrendusių motinų), vėliau sulaukia iš jų ne meilės ir dėkingumo, o pasiūlymo naudotis lauko tualetu.

Draugystė su Aibilyn pagilina Skyter ir Hilės konfliktą, o pasirodžiusi knyga tampa jo kulminacija. Bet tai bus vėliau, o filmo kūrėjai nemėgsta užbėgti įvykiams už akių. Jie neskubėdami ir pasimėgaudami atkuria tvankią rasistinių Pietų atmosferą, kasdienius jų gyventojų ritualus, buitį, interjerus, drabužius ir net produktus ar valgius, kuriuos dabar, matyt, taip pat galima prisiminti su nostalgija, kaip ir tą specialiai filmui atkurtą vaikystės kino teatrą, ant kurio vieno iš įėjimų kabo užrašas „Tik spalvotiesiems“, ar barą, kuriame jie gėrė pieno kokteilius. Vienas išnykusių kulinarinių stebuklų – šokoladinis pyragas – tampa filmo leitmotyvu ir yra neatsiejamas nuo kitos svarbios filmo herojės – Aibilyn draugės Mimi. Ūmaus charakterio Mimi sugeba net šokoladinį pyragą paversti rafinuotu ginklu.

Neskubus filmo pasakojimas kartais ima priminti televizijos serialą, kuriame personažų linijos tai susilieja, tai kuriam laikui išsiskiria. Skyter rašo knygą, jai pagaliau pavyksta įtikinti, kad apie savo šeimininkus papasakotų ne tik Aibilyn ir Mimi, bet ir kitos auklės. Paraleliai pasakojama Mimi keršto Hilei ir santykių su nauja šeimininke Silija istorija. Taip pat ir Silijos, kurią atstumia Hilės vadovaujama „aukštuomenė“, istorija. Dar įterpiamas greitakalbe papasakotas Skyter auklės likimas. Be abejo, kita svarbi filmo tema – moterų draugystė – iliustruoja amerikietiškas vertybes ir kompleksus, bet rodoma pakankamai universaliai ir suprantamai. Pasakojimas nuolat nuklysta į šalutinius takelius ir režisieriui dažnai jo nepavyksta suvaldyti, kaip ir sukurti vientisos filmo visumos. Kartais atrodo, kad jis restauruoja klasikinį epinį Holivudo stilių (įsimena operatoriaus Stepheno Goldblatto ir dailininko Marko Rickerio darbas), kartais pernelyg pasiduoda retro žavesiui (ypač kulinarinėse ar Hilės ir jos draugių scenose), kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad žiūri dar vieną kokybišką amerikiečių serialą.

Bet tikrai originalus yra bandymas sukurti „Tarnaitėje“ moterų pasaulį. Vyrai filme – tik antrojo plano personažai, kartais į juos sunku net įsižiūrėti, o Mimi vyro mušeikos įsimintiniausias „stambus planas“ yra jo iškeltas kumštis, artėjantis prie moters veido. Panašiai filme kuriama ir didžioji istorija, kurios atgarsiai pasiekia tylų Misisipės miestelį. Martino Lutherio Kingo laidotuvės televizijos ekrane, pasakojimas apie KKK nužudytą juodaodį ar kilusios riaušės yra tik fonas, bet kartu tie įvykiai žymi laiko slinktį herojų gyvenime. Bet svarbiausia filmo tema vis dėlto yra jo herojų solidarumas ir pasiryžimas keisti save, o paskui gal net ir pasaulį. „Tarnaitė“ įtikinamai atskleidžia, kaip keičiasi moterys, kurioms nepriimtini visuomenės jiems prievarta primesti vaidmenys, nesvarbu, kokią vietą visuomenės hierarchijoje jos užimtų. Tayloras akcentuoja tas svarbias akimirkas rodydamas, kaip pasirengusios kalbėti tarnaitės susirenka pas Aibilyn, ar miestelio moterų reakciją į ką tik pasirodžiusią Skyter knygą. Ko gero, iki šiol joks politinis ir socialiai angažuotas filmas nerodė didžiųjų JAV permainų iš tokios perspektyvos, be tuščių frazių ir didvyriškų kančių, bet su humoru ir šiltai.