Kad istorija nebegyva, sufleruoja ir filmo pavadinimo šriftas, labiau primenantis laidotuvių vainikų ar antkapių antraštes ir taip anksčiau laiko laidojantis paskutinius pagrindinio herojaus Audriaus (Dainius Kazlauskas) gyvenimo mėnesius, per kuriuos, anot režisieriaus, jūreivis stengiasi suspėti atlikti visus svarbiausius darbus.

Pirmas filmo minusas tas, kad jame daugiau simbolizmo nei istorijos pasakojimo. Į ją žiūrovas įvedamas per Audriaus sapną, kuriame nušaunamas arklys, lyg simbolizuojantis pažabotą jo vidinę laisvę. Audrius – jūrininkas. Vėl nuvalkiota kliše bandoma simbolizuoti laisvą žmogų, kuris gerai jaučiasi tik atsiplėšęs nuo žemės, nors tai labiau primena romantizmo epochą nei šiandieną. Be to, šiandien bėgimas nuo žmonių ir santykių į jūrą labiau suponuoja žmogaus, bandančio išvengti skausmingų susitikimų, silpnumą. Ir Audriaus drabužiai nesikeičia, ar jis plauktų jūra, ar leistų aitvarą su vaiku, ar kartu su giminėmis švęstų savo išleistuves kaime – visur vilki jūreivišką kostiumą. Ką jau kalbėti apie paties Audriaus paaiškinto savo vardo prasmę – audra... O dar Rio de Žaneiro Jėzus Kristus, rodomas per televiziją, – jo pozą Audrius bando pakartoti priešpaskutiniuose filmo epizoduose.

Silpniausia lietuvių kino dalis – dramaturgija. Ne išimtis ir „Atsisveikinimas“. Filmo dialogai pilni bendrinių daiktavardžių, besiliejančių simbolinėmis prasmėmis: meilė – Andriaus Mamontovo dainoje, viešbučio kambary; ilgesys – iš tipo, panašaus į Rytį Ciciną, lūpų. Nemažiau susiraukti priverčia ir dramatiška to paties personažo frazė: „Juokis, gyvenime, juokis pajaco juoku.“ Net ir Audriaus vaikas švaistosi simboliniais posakiais apie jūrininkų rojų – „tai didžiulis laivas, plaukiantis tik pirmyn“.

Pats naratyvas trūkinėjantis, o kai kurie filmo kadrai montuojami be jokių sąsajų arba visiškai nesuteikia jokios prasmės. Pavyzdžiui, rožės pamerktos vonioje. Nuo jų staiga peršokama prie Audriaus ir jo vaiko, stovinčių kažkur laukuose ir bėgiojančių palei jūrą kaip kokioje melodramoje. Taip pat nei iš šio, nei iš to įterptas epizodas – kelionė viešuoju transportu, kur visi kalba gestų kalba – ir vėl Audriaus simbolinis nepritapimas gyvenime. Vėliau – girto kaimyno, kuriam suteiktas karaliaus pajaco vaidmuo, rusiškas monologas. Beprasmiški personažų monologai taip pat tik dar labiau viską gadina (pvz., Audriui sėdint prieš televizorių, balsas už ekrano virkauja, kaip mažai laiko liko Audriui, o močiutė, pilanti kiaulės kraują po obelimi, būtinai turi garsiai paaiškinti, kodėl taip daro). Ar režisierius mano, kad žiūrovas yra toks bukas ir jam būtinai reikia žodžiais, o ne vaidyba ar veiksmais paaiškinti, ką galvoja arba veikia personažai, ar pačiam režisieriui nelabai įtikinamai atrodo vizualizuotas jo paties parašytas scenarijus?

„Atsisveikinimo“ garso takelis – taip pat visiškai atitrūkęs nuo realybės ir labiau kvepia nostalgija seniems romantiškiems rusiškiems filmams, nors Audriaus, sergančio mirtina liga, istorijos romantine tikrai nepavadinsi. Tad tarp muzikos ir kurpiamo naratyvo – jokių sąsajų, o jos monotonija tik atkartoja filmo monotoniškumą.

O kokie gi Kapitono svarbiausi atlikti darbai prieš išplaukiant į Jūrą? Rusaitei padovanota degtukų dėžutė, kad galėtų laužytais judesiais paliesti jos krūtinę, o ši susigraudintų ir atsisveikinimui ištartų „drulia drulia“. Atsisveikinimas „tarp kitko“ su tėvu, kuris Audriaus išsižada. Sūnui Lukui duodamas tradicinis patarimas. Taip pat atsisveikinama su turbūt mylimiausia karve ir išplaukiama į plačius vandenis. O paskutinis kadras, kai Audrius atsisukęs į kamerą nusišypso, mane, kaip žiūrovę, labai žeidžia, nes atrodo, kad žiūrėjau ne filmą, o kažkokį farsą.

Neseniai teko matyti panašia tema sukurtą Grenlandijos filmą. Nors ši sala ir gana atitolusi nuo gyvenimo žemyne, režisieriaus realybės jausmas daug stipresnis nei Tomo Donelos filme. Taip ir lieka neaišku, kas tas laimingas žmogus: ar Audrius, pabėgęs nuo įsipareigojimų į jūrą (kaip kad dažnai mėgsta vyrai), ar pats režisierius, pagaliau gavęs galimybę realizuoti savo projektą. Maironio ar Mickevičiaus tipo romantizmas – jau praeitas etapas, o kai kurioms istorijoms geriau ir likti nepapasakotoms.