Keturi žingsniai

Keturi žingsniai

Lietuvių filmoteka

Svodbinė rėda

Keturi žingsniai
Režisierius ir scenarijaus autorius Audrius Stonys | Operatorius Audrius Kemežys | Montažo režisierius Viktoras Pročkys. Vaizdo dizaineris Audrius Naujalis | Garso režisierius Viktoras Juzonis 2008, dokumentinis, 42 min. Studija 2

Tarp Vilniaus dokumentinių filmų festivalio lietuviškų premjerų buvo ir naujas Audriaus Stonio filmas „Keturi žingsniai“. Tai jau pakoreguotas filmo pavadinimas – pirmajam, išpeiktam kai kurių institucijų, nebuvo lemta išeiti viešumon. Gal ir geriau, nes turbūt nežiūrėčiau filmo, kuris vadinasi „Liuks, liuks, liuks, gražus mano pimpaliuks“. Ne dėl jo „amoralumo“ – tiesiog manyčiau, kad tai tikrų vyrų filmas tikriems vyrams.

 

Naujasis Stonio filmas – apie vestuves. Veikiau apie jų papročius ir jų nykimą slenkant metams bei keičiantis vertybėms. Kad senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių būta gilių, byloja ir vestuvinių dainų gausa. Jos sudaro bene didžiausią lietuvių liaudies dainų dalį, be to, dar skirstomos į poskyrius (pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių ir t. t.) ir atspindi skirtingus jausmus. Šiandien nei papročių, nei dainų nebeliko. Liko tik galvos skausmas jaunųjų tėvams dėl būsimų vaišių išlaidų. Tad žvelgiant plačiau, Audrius Stonys bando reflektuoti pasikeitusias mūsų kultūros vertybes bei visuotinį amoralėjimo procesą.

 

Filmas susideda iš keturių dalių. Keturiais stambiais žingsniais perbėgama per keturis skirtingus dešimtmečius. Prieš žengiant į pirmąjį – vaizdai iš gimdymo skyriaus, kur motinai atneša naujagimį. Epizodas iš šių dienų, nes ant stalelio stovi plastmasinis „Birutės“ butelis ir guli mobilusis telefonas. Už kadro skamba režisieriaus tėvo skaitoma ištrauka iš Kristijono Donelaičio „Metų“, konkrečiau – šaltyšiaus Pričkaus monologas apie mūsų visų pirmąjį tėvą Adomą ir jo ant šios žemės išplitusius palikuonis, pridariusius vargo, apie kurį Adomas net nesusimąstė. Parinkta moralizuojanti ištrauka nuteikia neapibrėžiamam liūdesiui, kuris neapleis ir filmo pabaigoje. Pirmieji vestuvių epizodai paimti iš 1961-ųjų archyvų. Kadrai sumontuoti taip, lyg liudytų apie dar egzistuojantį vedybinį rimtumą ir žmonių susikaupimą. Ceremonija vyksta bažnyčioje, jaunieji ir jų palydovai pasitempę, o visuotinio nusigėrimo epizodų šioje dalyje mažiausia.

 

Pirmas tris dalis vieną nuo kitos skiria vienuolika metų, tad antroji nukelia jau į 1972-uosius. Ji ne itin skiriasi nuo pirmosios – tokia pat kaimiška erdvė, kiek skirtinga atrodo drabužių mada, o senąsias volgas pakeičia žiguliai. Tačiau šioje dalyje fiksuojama jau daugiau girtų tipažų, tokių kaip du girti vyrai, kurie vienas kitą apsikabinę ar į vienas kitą atsirėmę bando šokti, o kai kurie nufilmuotieji dienos metu jau saldžiai pučia į dūdą.

 

Trečia filmo dalis stabteli dar ties brežnevizmo slenksčiu – 1983-aisiais. Garso takelyje skambant komiškai muzikai, visas šis fragmentas atrodo lyg vestuvių parodija. Po oficialiosios ceremonijos jaunieji verčiami atlikti vienus kvailiausių ir iki šiol vestuvėse užsilikusius išbandymus, kurie niekam neįdomūs ir nereikalingi. Tai – lėlės vystymas ir malkų kapojimas. Vėliau fiksuojamas tik vaišėmis nuklotas stalas, vyriškis su trimis degtinės buteliais, kurioziškos pobūvio akimirkos. Jau atsiranda prieš kamerą intymiai besibučiuojančių išgėrusių porų, griuvinėjančių hiperaktyvių šokėjų, o viena girta moteriškė staiposi prieš kamerą su vyriškais marškiniais ir vyriškomis kelnėmis išsivėpusiu klynu.

 

Paskutinis epizodas visiškai skiriasi nuo pirmųjų trijų. Jis nebepaklūsta prieš tai jau nusistovėjusiam tikslingam skirstymui, ir iš 1983-ųjų šokama į 2007-uosius, į gilų kaimą ar patį didmiesčio paribį, kur fiksuojamas stropus pasiruošimas vestuvių puotai, jaunosios, o paskui ir mašinos puošimas. Civilinės metrikacijos biuro darbuotojos skaitomas tekstas apie gerai suprastas atsakomybę ir pareigas vienas kitam, tėvams ir ypač tautai stebint iš šono nuskamba lyg koks absurdas. Nors paskutinės vestuvės užfiksuotos prieš dvejus metus, atrodo prasčiau nei visos kitos kartu, be to, čia jau girdimi realūs dialogai, kur įsipynę ir rusiškų frazių bei rusiškų/lietuviškų „častuškų“ . Jomis užpildomos likusios šių vestuvių minutės.

 

Nors filmo koncepcija įdomi, o pats režisierius užsiminė, kad pagrindinė idėja buvo užfiksuoti laiką, jo tėkmė per silpnai juntama: pirmos trys dalys fiksuoja gana panašias sovietmečio vestuves, kurių esminis skirtumas – mašinų markės, o paskutinės vestuvės lyg žymi laiko regresiją ir visiškai sudarko prieš tai kurtą sistemiškumą. Apskritai, šiuolaikinių lietuvių vestuvės būna gana gausios ir svečių, ir alkoholio, tad nelabai aiški šio pasirinkimo idėja – visiškas tautos nusivažiavimas? Beje, paskutinis epizodas atitrūksta nuo pirmųjų ir stilistiškai, atsiranda ilgesnių kadrų, dramatiškesnių užuominų, nes, kitaip nei anksteni, šis vienintelis buvo filmuotas specialiai filmui. Tad gal ir čia reikėjo tik montuoti archyvinę medžiagą? Pristigo ir aiškesnių akcentų ar pasirinktų aspektų, temos vientisumo ar net gilesnio progreso (ar regreso) vaizdavimo.

 

Originaliausiai skamba garso takelis. Jis prasideda ir baigiasi moralizuojančiais Pričkaus pasvarstymais apie Adomo pirmąją nuodėmę ir mūsų visų žemiškumą, o skambančios lietuvių liaudies dainos veikia lyg regimų vaizdų antitezė. Tokia žiedine kompozicija sumontuotas ir pats filmas – pradedama ir užbaigiama gimusio vaiko kadrais, kartojančiais Donelaičio „Metų“ kompoziciją: būrai pasiduoda gamtos ratui ir po „žiemos rūpesčių“ vėl sulaukia „pavasario linksmybių“. Kiekvieną dalį jungia žemaitiška giesmė „Žėkeli, žėkelaiti“, kuri atliekama kaip žaidimas. Pakaitomis giedami klausimai, o pučiant karvės ragu lyg atsakoma. Todėl ir kadre paryškinti metų skaičiai atrodo kaip užduodami klausimai, o paskui juos sekantys vaizdai – atsakymai. Pažiūrėjęs filmą, juos kiekvienas susiformuluos savaip.


 

 

Publikuota: 2009/1 (304)
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg