Kaip kolekcionuoti prisiminimus

Audrey Hepburn ir Gregory Peckas filme „Romos atostogos“
Audrey Hepburn ir Gregory Peckas filme „Romos atostogos“

Neseniai įvairių šalių televizijos per žinias rodė siužetą apie tai, kad „Sotheby’s” rengia žaislinių meškiukų kolekcijos aukcioną. Kažkoks nevykėlis finansininkas surinko pačius vertingiausius Tedžius (taip vadinami šie įvairių rudos spalvos atspalvių gražuoliai). Finansininkas krizės laikais atsidūrė kalėjime, o jo kolekcija laukia naujo šeimininko. Vienas komentuotojas net pasišaipė, kad meškiukai – vertingiausia, ką gyvenime nuveikė aferistas.

Šis siužetas susieja du svarbius mūsų laikų klausimus. Pirmasis apie tai, kad vertingo artefakto statusą dabar gali įgyti dar prieš šimtą metų visai nevertinti daiktai. Žinoma, meškiukai, lėlės, mašinytės visada buvo svarbūs vaikams. Bet jų meninės vertės neįžvelgė greičiausiai niekas. Pastaraisiais metais susidomėjimas panašiais artefaktais auga. Seni kalėdinės eglutės žaisliukai nuolat brangsta net Vilniaus blusų turguje. Gali būti, kad po keliasdešimt metų panašų statusą įgis kiekvienas daiktas, prie kurio atsiradimo prisidėjo žmogaus ranka. Bent jau aš kažkokios prieškario Leningrado artelės rankinę laikau vienoje lentynoje kartu su senomis porceliano figūrėlėmis. Stilinga mėlyna odinė dėžutė sukelia daug grynai kultūrinių asociacijų.

Kitas, daug įdomesnis aspektas yra šių dienų žmogaus poreikis materializuoti prisiminimus. Žmogui jau neužtenka masiškai daromų fotografijų, home video ir mobiliojo telefono vaizdų. Kai nuolat fiksuoji save, to ima nebepakakti. Nes tampi toks kaip ir visi, masiškai ir privalomai gaminantys savo ir artimųjų atvaizdus ar ritualus. Neseniai dalyvavau krikštynose. Sudėtinė ceremonijos bažnyčioje dalis buvo fotografavimasis, apie kurį nuolat primindavo kunigas.

Šitoje nepertraukiamoje vaizdų gamyboje ima stigti kažko, kas priklauso tik tau. Juk būtent tuo, kad sugeba paversti matomais ir paliečiamais konkrečius ir nepakartojamus asmeniškus prisiminimus, ir yra vertingas meškiukas Tedis. Jis akumuliuoja slaptus, bet nebūtinai perversiškus jausmus ir išgyvenimus. Tas pats ir su filmais. Juk tie, kurie vadinami kultiniais, dažniausiai nebūna nei geri, nei kažkuo ypatingi. Tiesiog juose susikaupė kritinė prisiminimų masė, kurią tie filmai išlaisvina. Todėl gali juos žiūrėti nuolat ir mėgautis galimybe antrąkart įbristi į tą pačią upę.

Kino žmonės dažnai mini kitą terminą – gėdingi malonumai, guilty pleasures. Dažniausiais taip įvardijami tiesiog blogi, silpni, pornografiniai ar erotiniai, kičiniai filmai, kuriuos mėgstąs neprisipažins joks save gerbiantis žmogus. Filmai, kurių nekenčia kino kritikai ir estetai. Kuriems skiriamos „Auksinės avietės“ ir panašūs prizai. Neseniai tinklalapis lovefilm.com paklausė savo skaitytojų apie slaptus jų kino malonumus. Dauguma prisipažino, kad tai – 1996 m. filmas „Striptizas“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Demi Moore. Po jo sąraše seka „Troja“ su Bradu Pittu, „Operacija „Kardžuvė“ su Johnu Travolta, Halle Berry ir Hugh Jackmanu, „Vaškinių figūrų namai“, kuriuose nusifilmavo Paris Hilton.

Kiek anksčiau, vasarą, panašią apklausą, tik tarp kino kritikų, surengė Sankt Peterburgo žurnalas „Seans“. Redaktoriai paklausė dvylikos savo kolegų, ką jie žiūri grįžę iš festivalių ir spaudos peržiūrų. Atsakymai buvo patys įvairiausi. Mūsiškio „Kino“ autorius Michailas Trofimenkovas žiūri pornografinius filmus su Patricia Cruz ir Cecilia Vega, Aleksejus Vasiljevas – Michelangelo Antonioni, vienas geriausių vėlyvojo sovietinio kičo žinovų Aleksandras Špaginas – 10-ojo dešimtmečio rusų filmus, Vasilijus Koreckis – Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“. Koreckio paaiškinimas, man regis, tiksliai perteikia gėdingų malonumų esmę: „Tarkovskio „Veidrodis“ man sukelia tuos pačius vaikystės prisiminimus: saulėtą stepę ir saulėgrąžas už traukinio lango keičia pilka rugpjūčio dulksna; priemiesčių geležinkelio platformos, žmonės apniukusiais veidais; šlapias mišrus miškas, mes grįžome į Rusiją. Visa lavina Zeigeist su nekrofilijos atspalviu. Apimtas perversiško malonumo kapituliuoji prieš laiko tėkmę, mirtį ir dabar nepasiekiamą estetinę totalaus „rusiškumo“ pilnatvę. Nuotaika – pralaimėjimo, pojūčiai – psichodeliniai. Maža to – nepakeliami.“

Žurnalo „Seans“ redaktorė Liubov Arkus prisipažįsta, kad labai mėgsta Claudo Leloucho filmą „Gyventi, kad gyventum“, kuriame vaidino Anie Girardot: „Kai buvau maža, įsivaizdavau, kad užaugsiu ir būsiu tokia pat liesa, paliegusi kaip Anie Girardot. Mėgstu Gaidajų, filmus su De Funesu, komediją „Pirmyn, Prancūzija“, bet iki šiol taip ir nepasistengiau sužinoti, kas buvo šio šedevro režisierius. Jį rodė „Ščorso“ kino teatre Lvove. Mėgstu komunistinius Stanley Kramerio filmus – mano socialdemokratiškas pažiūras iš dalies suformavo jie. Ir gal taip nemėgčiau Germano, jei ne tie nespalvoti kariniai filmai, kuriuos visada rodė per antrąją programą.“ Arkus teisingai sako, kad visi gėdingi malonumai yra atėję iš vaikystės ir kad kino kritikas – tai žmogus, kuris jos nenori palikti.

Prieš kelerius metus metu dalyvavau kolektyviniame materializuotų prisiminimų (ar slaptų malonumų) seanse. Berlyno kino festivalyje vyko retrospektyva, skirta kino žvaigždėms. Kai kartu su didžiule minia ėjau iš Williamo Wylerio „Romos atostogų“ (1953), kito seanso laukianti kolegė paklausė: „Ką žiūrėjote? Visi išeina tokiais neapsakomai laimingais veidais.“