Šokis – gražus kaip pasaulis

Vienoje paskutinių Andrzejaus Żulawskio „Velnio“ (1972) scenų pagrindinis personažas – maištingas, iš proto besikraustąs lenkų bajoras – klausia paskui jį nuolat sekiojančios piktosios dvasios, ar pasaulis tikrai yra šlykštus, ar tai tik jo liguista klejonė. Velnias, kuris kartu yra ir smulkus prūsų saugumo valdininkėlis, bandantis išgauti iš bajoro sukilimo rengėjų pavardes, daug anksčiau jau prisipažino svajojęs būti šokėju. Kreivas mažas žmogelis juodu plačiu apsiaustu, kurio blogio banalumą pavydėtinai tiksliai suvaidino Wojciechas Pszoniakas, aistringai prieštarauja: „Pasaulis gražus! Jame yra gėlių, sodų, vaisių, moterų. Aš nesugebu nupasakoti jo grožio, bet galiu sušokti.“ Jis pradeda šokti, bet jo šokis visai apgailėtinas, žmogutis blaškosi ant sniego, kliūva už savo apsiausto. Šokis tiesiog karikatūriškas. Tačiau šokantysis įsitikinęs, kad jis gražus. Toks pat gražus kaip pasaulis. Kai po peržiūros išgirdau priekaištų, kad filme daug blogio, mirties, kraujo ir bjaurasties, sutrikau. Juk Żulawskis ne veltui pasaulio grožį leido šlovinti tamsiųjų jėgų pasiuntiniui.

Tik vėliau supratau, kad per tuos keliasdešimt metų, praėjusių nuo „Velnio“ pasirodymo, pasikeitė požiūris į grožį kine. Juk Andrejaus Tarkovskio ar Ingmaro Bergmano filmų niekas nevadino gražiais. Beje, Claudeÿo Leloucho „Vyrą ir moterį“ jau vadino. Man atrodo, kad „gražaus kino“ įsigalėjimas susijęs su naujomis juostos apdirbimo technologijomis, kurios paverčia operatorius „gražaus vaizdelio“ diktatoriais. Tačiau vis dėlto tai labiau susiję su vartotojiškos visuomenės vertybėmis. Pabandžiau prisiminti, ko mūsų geografinėje erdvėje tuomet nebuvo. Nebuvo „gyvenimo būdo“ institucijos, kuri diktuotų net patalynės madas. Stilistai tada buvo vadinami siuvėjais, kirpėjais, grimuotojais, o tokie kaip Rytis Cicinas ir į jį panašūs dainuodavo ne televizijoje, o restoranuose ar naktiniuose baruose. Viešai rinkti ar skleisti paskalas apie vadinamuosius „žmones“ buvo žemas lygis: norėdamas būti televizijos žvaigžde Jogaila Morkūnas tada būtų buvęs priverstas rinktis kitą profesiją. Užtat net kirpyklose galėjai rasti Antono Čechovo citatą, kad „žmoguje viskas turi būti gražu“. Beje, netikiu, kad ironiškasis Čechovas tuos žodžius galėjo pasakyti rimtai. Socialistinė santvarka taip pat garbino grožį. Dabar visa tai persikėlė į televiziją. Jau nebe valstybė, o televizija tapo gražaus gyvenimo, t. y. gyvenimo vartojimo, mokytoja. Tačiau užtenka užmesti akį į kokį nors televizijos šou su šokančiu seimūnu, kad suprastum: jis šoka tą patį šokį kaip ir Pszoniako personažas.

Dabar apibūdinimas „gražus filmas“, kaip ir posakis „gražus gyvenimas“, daugumai nebeskamba ironiškai. „Saldus gyvenimas“ tapo reklaminiu šūkiu. Visuotinai siektinu dalyku. Tarsi jį sugalvojęs Federico Fellini nebūtų tvirtinęs atvirkščiai. Gal ir gerai, kad Fellini mirė anksčiau, nei pats tapo nekomercinio kino „prekės ženklu“, o totalus televizinis grožis įsigalėjo visur. Nors jis dar spėjo sukurti „Džindžer ir Fredą“ – savo rūstų kaltinimą televizijos banalybei. Ir pasakyti: „Joks futurologas, joks sociologas ar psichologas dar nesugeba įvertinti ir numatyti žalos ar bent jau televizijos įtakos mūsų santykiui su tikrove padarinių. Nėra jokių abejonių, kad randasi mutacija, ir sunku numatyti, kokias neurotiškas formas ji įgis ateityje.“ Bet jis pralaimėjo tada dar tik populiaraus televizijos kanalo savininkui ir grožio mėgėjui Silvio Berlusconi: tas pertraukdavo Fellini filmus reklama, o didysis režisierius už tai jį padavė į teismą.

Dabar viskas, net mirtis privalo būti graži. Todėl Larsas von Trieras „Antikriste“ vaiko mirtį filmuoja pabrėžtinai reklamiškai – sulėtinti kadrai, lėtai krintantis sniegas, tyliai veikianti skalbimo mašina ir paraleliai montuojamas vaiko tėvų meilės aktas iš pradžių gali pasirodyti kokia nors kalėdinė reklama. Kaip suprantu, depresijos iškankintas von Trieras taip pat nemano, kad pasaulis yra gražus. Bet kad tuo įtikintų ir žiūrovus, jis naudojasi manipuliacija, kurios esmę tiksliai suformulavo Zygmuntas Baumanas: „Vartotojų visuomenėje virtimas geistina ir geidžiama preke yra medžiaga, iš kurios gaminamos pasakos ir svajonės.“