Ar festivaliams reikia sinefilų?

Kino festivalių sezonas Lietuvoje prasideda sausio pabaigoje: prancūzų kultūros instituto rengiami „Žiemos ekranai" palyginti greitai užėmė svarbią vietą lietuvių sinefilų gyvenime. Prancūzų kiną pas mus vis dar gaubia išskirtinumo atmosfera. Tarp „Žiemos ekranų" ir, švelniai tariant, keistoko pavadinimo ir koncepcijos moterų filmų festivalio „Šeršėliafam" šiemet pabandė įsiterpti Goethe's instituto rengiama Vokiečių filmų savaitė. Jos programoje - daug įdomių ir dėmesio vertų filmų, bet vokiečių kinas dar turi užsikariauti žiūrovus, o ir laikas intelektualiam kinui ne visai vykęs, nes svarbiausias vasario įvykis - vis dėlto Vilniaus knygų mugė.

Kovą pradeda „Šeršėliafam", o tada jau suskamba „Kino pavasario" fanfaros. Paskutiniais metais „Kino pavasaris" jau net ir ne festivalis - kino maratonas vien tik Vilniuje trunka porą savaičių. Po šio festivalio ištuštėja ne tik daugumos kino gerbėjų piniginės, bet ir laiko atsargos. Vasaros pauzę bando užpildyti „Kinas po žvaigždėmis" - kino butiko „Pasaka" vakaro seansai persikelia į ŠMC kiemelį arba atvirkščiai. Bet butikas ir lieka butiku - tai jau ne festivalis, o komercija. Rudenį ir vėl maratonas. Vien rugsėjį laukia „Vilniaus kino šortai", Lenkų filmų savaitė, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, paskui - Tarptautinis Kauno kino festivalis, kasmet vis labiau neaprėpiamas ir po įvairias sales klajojantis animacinis „Tindirindis", o tada jau ranka paduoti iki „Scanoramos", kuri nuosekliai peržengė Skandinavijos kino panoramos ribas ir užsiaugino savo žiūrovus - kokybiško kino gerbėjus.

Nepaminėjau „Nepatogaus kino", kažkur pogrindyje be jokios reklamos tebevykstančių „Tinklų" ir dar kelių festivalių, rengiamų Panevėžyje ar kituose mažesniuose Lietuvos miestuose, masinių ir šiaip renginių, kurių nė vienas pas mus dabar neapsieina be kino po atviru ar kitokiu dangumi. Beje, labai dažnai po tuo dangumi rodomo nekokybiškai ar tiesiog atmestinai. Bet ir to išvardijimo, ko gero, užtenka, kad kiltų klausimas, ar lietuviai tapo sinefilų tauta. Iškart atsakau, kad netapo, nes kino teatruose dominuoja komercinė Holivudo produkcija, o svarbiausi metų filmai arba visai jų nepasiekia, arba rodomi kokio nors festivalio programoje. Dažniausiai, kaip įprasta, tris kartus. Geriausias pavyzdys - vienas geriausių pernykščių filmų, Berlyno „Auksiniu lokiu" ir „Oskaru" geriausiam užsienio filmui apdovanotas iraniečio Asgharo Farhadi „Išsiskyrimas". Pernai keliskart parodytas Kauno festivalio programoje, jis iki šiol nepasiekė kino teatrų. Kitas aukščiausio lygio pernykštis filmas - brolių Dardenne'ų „Berniukas su dviračiu" - buvo parodytas tik „Žiemos ekranuose", o Venecijoje apdovanotas Aleksandro Sokurovo „Faustas" sulaukė kelių „Scanoramos" seansų, bet ačiū už tai, nes kopija buvo kokybiška, o filmas iš tų, kuriuos būtina pamatyti dideliame ekrane. Tokių pavadinimų galėčiau išvardyti ne vieną ir ne du, bet tik kino teatrų repertuaras ir apibūdina šalies kino kultūros lygį, todėl ir netikiu, kad lietuviai staiga tapo prisiekusiais sinefilais. Sinefiliško-se šalyse kino teatrų repertuare nuolat aptiksi kino juostoje rodomus klasikinius filmus. Pavyzdžiui, lenkai prieš kelerius metus kino teatruose rodė net septynis Ingmaro Bergmano filmus. Bijau, kad net „Scanoramos" užsiauginti žiūrovai tokios retrospektyvos nepakeltų. Kuo grindžiu savo įtarimus? Filmais, kuriuos žiūrovai išrenka populiariausiais.

Nenoriu įžeisti festivalių rengėjų, bet pastebėjau, kad ir jie pradėjo lygiuotis į vidutinį masinį lygį. Apie tai liudija kad ir festivalių reklama - dauguma jau reklamuoja ne unikalų, kokybišką kiną, o visokius blizgučius, žvaigždes, keliones, gražiausių aktorių ir įtakingiausių kino moterų rinkimus, panašias atrakcijas. Kino festivaliams Lietuvoje iškilo grėsmė tapti neišprususio žiūrovo skoniui pataikaujančiais šou, tuštybės mugėmis, kur kinas, regis, pasmerktas tapti šalutiniu produktu, nes kiekvienas programos filmas pristatomas kaip geriausias, genialiausias, daugiausiai apdovanotas. Suprantu, kad tai reklaminis triukas - į išskirtinį filmą atėjęs žiūrovas ir pats pasijus išskirtinis, net jei lies ašaras žiūrėdamas kokią nors „Moterį, kuri dainuoja" ar nekrofiliškus japoniškus „Išrinktuosius". Ir dar festivaliai kažkaip nepastebimai, bet kartu ir greit suvieno-dėjo. Visi rengia konkursus, nors konkursinio lygio filmų stinga net patiems svarbiausiems pasaulyje kino renginiams, kiekvienas festivalis turi kokias nors dirbtuves, lyg būtų ne kino, o amatų šventė, vieni kūrėjai dalijasi patirtimi, kiti moko, kaip rašyti apie kiną, jį parduoti ir panašių gudrybių, tarsi per dieną būtų galima išmokti analizuoti filmą, parašyti scenarijų ar recenziją. Mokausi to visą gyvenimą ir iki šiol abejoju, ar sugebu.

Kai tiek daug festivalių, aukso vertę įgauna koncepcija. Rengti Vilniuje moterų filmų festivalį, kai net Lietuvoje kino režisūrą dabar studijuoja daug merginų? Nesistebiu, kad šio festivalio konkursas toks varganas (beje, jo rengėjos mano, kad principingai moterų filmus įvertinti gali tik lietuvių „bomondo" vyrai) - šiuolaikinio kino skirstymas pagal lytinius jų kūrėjų požymius atrodo pasenęs mažiausiai penkiasdešimt metų. Kažkaip neįsivaizduoju panašaus festivalio Lenkijoje ar Rusijoje, kur egzistuoja senos autorinio kino tradicijos. Rengti intelektualaus kino festivalį Kaune, kai į sudėtingus filmus ten susirenka vos keli žiūrovai? Pernai jie galėjo pamatyti unikalų autobiografinį Argentinos rašytojos ir režisierės Paulos Markovich filmą „Premija", bet, jei atvirai, – gaila, kad todėl jo automatiškai neteko daug daugiau potencialių Vilniaus žiūrovų, nes festivaliai negali rodyti tų pačių filmų. Festivaliai paprastai auga kartu su žiūrovais ir tai trunka ne vienus metus. Pasitaiko ir taip, kad viename mieste festivalis neprigyja, o kitame suklesti. Tai - taip pat festivalių specifika. Net amžinas miestas Roma, neseniai užsimanęs konkuruoti su Venecija, vis dar ieško savo festivalio koncepcijos.

Gal ir gerai, kad sinefilai neįsivaizduoja, kokia kova vyksta tarp festivalių. Kas bus pirmesnis, kas susitars su platintojais, kas parodys filmą anksčiau? Štai čia ir išryškėja festivalio kokybė, nes žiūrovui svarbu ne „paukščiukas", kurį pasidės festivalis, o filmo rodymo, pristatymo, net katalogo kokybė. Todėl visai nenustebsiu, jei po metų kitų „Kino pavasaris" neberodys lietuviškų premjerų: koks autorius norėtų, kad jo filmą pristatytų darbo dieną po pietų arba kad premjera taptų Seimo nario savireklamos akcija? Sudėtingas, nepataikaujantis filmas ir galimybė pabendrauti su jo autoriumi ar tiesiog bendraminčiu, - gal ir labai senamadiška koncepcija, bet, tikiuosi, ji išliks. Vis dėlto bet kuriame festivalyje svarbiausia ne mugė, raudonas kilimas ar prieš seansą dalijama tirpi sriuba, o galimybė sutikti bendramintį. Juk geri filmai šiame pasaulyje tokie pat vieniši kaip ir jų žiūrovai. Festivaliai turi padėti jiems susitikti.