Ne prekė

Šių dienų skaitytojas, pamatęs tos dienos datą, tarkime, „1914-ųjų rugpjūčio 1-oji“ ar „1939 m. rugsėjo 1 d.“, liūdnai palinksi galva, nes žino tai, ko dar nenujaučia dienoraščio autorius. Nuo šiol jo gyvenimas pasikeis neatpažįstamai. Lyg Antono Čechovo pjesėje: žmonės geria arbatą, o jų likimai jau dūžta.

Skaitydama nerimą keliančius straipsnius apie JAV ir Europos Sąjungos derybas dėl laisvosios prekybos sutarties, pabandžiau įsivaizduoti, ką užfiksuotų, pavyzdžiui, šių metų gegužės pabaigoje koks nors kinui prijaučiantis lietuvis.

Štai gegužės 24 d. Mantas Kaupinis straipsnelyje „Nauja ES sutartis su JAV: 400 000 darbo vietų ir 0,5 % BVP augimas“ (www.pazinkeuropa.lt) nuoširdžiai džiaugiasi, kad „400 tūkstančių naujų darbo vietų ir 0,5 % BVP augimas kasmet. Ekspertų nuomone, apytikriai tokį poveikį Europos Sąjungos ekonomikai turėtų laisvos prekybos sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis pasirašymas. Tokia sutartis tikrai būtų reikšmingas Europos ekonomikos paskatinimas. Ir tai nebėra vien tuščios ir niekuo nepagrįstos kalbos. Balandžio viduryje susirinkę ES šalių prekybos ministrai nusprendė, kad ES ir JAV derybos dėl vadinamosios Transatlantinės sutarties dėl bendradarbiavimo investicijų ir prekybos srityse prasidės vėliausiai birželio pabaigoje. Taigi, nors procesas bus pradėtas dar airių pirmininkavimo metu, esminiai parengiamieji darbai vyks tuo metu, kai ES Tarybai pirmininkaus Lietuva. Tai dar vienas puikus šansas Lietuvai pasirodyti tarptautinėje arenoje bei galbūt netgi sustiprinti dvišalius santykius su JAV.“

Tačiau Europos kino kūrėjai skambina pavojaus varpais, kad pasirašius šią sutartį ir iš jos neišėmus filmų ir audiovizualinių kūrinių, gali žlugti kultūros rėmimo sistema ir Europos kinas paprasčiausiai liausis egzistavęs. Europos biurokratai, tarp jų ir neseniai Lietuvoje viešėjęs Europos Parlamento šefas Martinas Schultzas, svarsto panašiai kaip cituotasis Kaupinis ir remia sutarties pasirašymą. Regis, tai jau nulemta, ir kino kūrėjai, tarp kurių Michaelis Haneke, Pedro Almodovaras, Kenas Loachas, Cristianas Mungiu, Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, broliai Dardenne’ai ir dar daugybė garsių ir Europos kinui nusipelniusių žmonių, taip pat ir iš Lietuvos, – iš viso per 6 tūkstančius, parašė atvirą laišką, tvirtindami, kad „Europa gali netekti savo teisės ginti nuosavą kultūrą“. Kanų festivalyje prie šio kreipimosi prisijungė Stevenas Spielbergas ir nepriklausomas prodiuseris Harvey Weinsteinas. Jie supranta, kad didžiausia šios sutarties auka bus Europos kultūra.

1998 m. Europos Komisija nusprendė, kad filmai ir audiovizualiniai kūriniai ES bus traktuojami ypatingai, pritaikant vadinamosios kultūrinės išimties principą. Tai reiškia, kad ES šalys gali remti kiną ir muziką, nes laiko tai savo kultūros dalimi. Jei sutartis bus pasirašyta, kinas ir muzika pavirs tiesiog preke. Vadinasi, nebeliks institucijų, kurios turi užsiimti Europos Sąjungos iki šiol proteguota kultūros sklaida. Tarp tų institucijų – ir įvairūs nacionaliniai kino institutai, kino centrai. Nebeliks ir pinigų, skiriamų kino gamybai, kurie surenkami iš parduotų bilietų, DVD pajamų dalies. Neliks ir filmų, kurie gaminami už tuos pinigus. Labai supaprastinant, Lietuvoje neliks Šarūno Barto filmų, tik „Valentinas vienas“ ir „Tyli naktis“. Nebeliks ir mažų kino teatrų, rodančių europietiškus filmus, kuriuos remia „Europa Cinemas“. Kyla grėsmė ir susitarimams, pagal kuriuos kiekvienas televizijos kanalas turi rodyti bent jau 50 proc. Europoje pagamintų laidų ir filmų. Jei pabandytume paskaičiuoti, kiek procentų mūsų kino teatruose jau dabar sudaro JAV pagaminti filmai, matyt, skaičiai neguostų. Spėju, kad 99,9 proc. filmų būtų iš Holivudo ar jo apylinkių.

Prieš tokį sutarties variantą aktyviai pasisako Prancūzija, Vengrija ir Graikija, Europos šalių kultūros ministrai. Bet būsimo pirmininkavimo Europos Sąjungai euforijos apimti lietuvių politikai, panašu, užsiėmę tik Vilniaus gatvėmis ir fontanais. Kinas jiems parūpsta tada, kai prireikia kvietimų į „Kino pavasario“ atidarymo ar „Sidabrinių gervių“ ceremonijas. Paskutiniu metu jie itin džiaugėsi, kad Seimui priėmus pelno įstatymo pataisą Lietuva vėl taps rojumi filmuotojams iš Holivudo.

Kaupinis, regis, tiksliai suformulavo lietuvių politikų požiūrį: „Vienas pirmųjų parlamentarams iškilusių klausimų – ar nebus toks susitarimas mirtinas smūgis kultūrų įvairovei Vakarų pasaulyje. Kur čia kultūra, paklausite? Labai paprasta. Prancūzijos valstybė (bei mažesniu mastu ir kai kurios kitos ES valstybės) itin dosniai remia savo kino kūrėjus. Pasirašius laisvos prekybos sutartį, tokia parama galėtų būti laikoma neleistinomis subsidijomis, iškreipiančiomis rinką. Tačiau be jų, savaime aišku, Holivudo produkcija nušluotų tiek prancūzus, tiek ir visus kitus. Maža saujelė pasaulyje egzistuojančių kino gurmanų prancūzų kino neišgelbėtų.“

Tačiau nacionalinis kinas kuriamas ne saujelei gurmanų. Jis gali padėti išsaugoti esmines kultūros vertybes, tą žodžiais vis sunkiau formuluojamą turinį, kuriame slypi tautos tapatybė. Ta, kurios neaprengsi margais tautiniais drabužiais, kuri nesako iškilmingų kalbų ir nedalyvauja paraduose, mitinguose, nežemina savęs ir kitų. Kuri nėra prekė.