Neaktualus

Stotelėje laukiau autobuso ir pykau ant savęs, kad žurnalas jau beveik baigtas, tik aš dar feljetono neparašiau. Temų lyg ir daug, bet nė viena neatrodo svarbi ar aktuali. Tačiau žmogaus atmintis kartais veikia keistai ir nustelbia visas aktualijas. Stotelėje pamačiau alaus reklamą ir vienas jos žodis pažadino prisiminimus apie kino šventę. Ji vyko tais senais laikais, kuriuos kai kurie mūsų autoriai jau vadina gūdžiais, o dauguma skaitytojų, manau, jų nebeprisimena.

Vilniuje vyko kino festivalis. Jis buvo skirtas vaikams. Iš Maskvos ir kitų didelių sovietų imperijos miestų į Vilnių atvažiavo daug kūrėjų – aktorių, režisierių, scenaristų ir šiaip kino valdininkų. Jie atsivežė daug naujų filmų vaikams, kuriuos turėjo parodyti ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Tada dirbau vienoje kino kontoroje ir buvau paskirta lydėti į susitikimus su vaikais vieną svečią. Tiksliau, ryte paimti jį iš viešbučio, pasodinti į „Volgą“ ir kartu važinėti po rajonų ir kaimų mokyklas. Pristatyti mokiniams, išversti, jei reikės, jo kalbas, pasirūpinti, kad į viešbutį jis grįžtų geros formos. Pastarasis eufemizmas reiškė – neleisti kolūkių pirmininkams, mokyklų direktoriams ar partijos sekretoriams nugirdyti brangaus svečio. Turiu pasakyti, tai nebuvo lengva, kartais tekdavo ir pasigrumti, bet jau buvau užgrūdinta ankstesnių festivalių. Man „priskirtas“ svečias tada buvo garsus jaunas aktorius. Lietuvoje jis turėjo pristatinėti ne filmus, kuriais išgarsėjo, o mielą pasaką vaikams.

Tačiau viskas prasidėjo kitaip nei įprasta. Svečias turėjo atskristi vėlai vakare, aš – jo laukti oro uoste ir nuvežti į viešbutį. Lėktuvas vėlavo, mobiliųjų tada nebuvo, o ir skambinti nebūtų buvę kam – viršininkai jau miegojo. Sėdėjau ir laukiau, nepaleisdama prie panašių situacijų, regis, įpratusio vairuotojo.

Antrą nakties lėktuvas atskrido. Tada dar nežinojau, kad ekranas padidina žmogų (kartais net labai), todėl iš tolo stebėjau, kaip lėktuvo trapu leidžiasi žmonės, ir išsigandau: tarp jų nebuvo to labai aukšto vyro, kurį tikėjausi atpažinti iškart. Bet jis atskrido, prisipažino, kad visą dieną praleido oro uostuose ir lėktuvuose (tada jis filmavosi Vidurinėje Azijoje) ir kad norėtų pavalgyti ar išgerti ko nors karšto – „Aeroflot“ vaišino tik ledinukais, kad ausų neužgultų. Oro uosto restoranas nedirbo, viešbutyje taip pat galėjai nieko nesitikėti. Pakviečiau pas save. Vairuotojas nustebo, kai pasakiau savo adresą, bet nepasakė nieko.

Laimė, šaldytuve kai ko buvo. Prie karštos arbatos pasiūliau ko nors stipresnio. Svečias ryžtingai atsisakė. Kai atlėgo pažinties jaudulys, įsikalbėjome. Vėliau supratau, kad jis svarstė, ar galima manimi pasitikėti, nes juk pasielgiau gana egzotiškai – naktį pasikviečiau nepažįstamą vyriškį į namus. Aktorius prisipažino, kad turi įvairiausių problemų (regis, jis rengėsi skirtis), ir paprašė manęs neleisti jam gerti alkoholio, kad ir kas atsitiktų. Pristačiau jį į viešbutį, o kitą rytą pasitikau ir išvažiavome.

Ir taip – beveik savaitę. Rytais pasakų herojai susirinkdavo viešbučio fojė ir iškart galėjai pamatyti, kaip kam sekasi. Vienas Dievo talentu gausiai apdovanotas ir be galo populiarus aktorius kaltai šypsodavosi ir teisindavosi, kad vėl nesusilaikė. Jis taip nuoširdžiai gailėjosi ir teisinosi, kad, regis, net tapo savo kolegų pašaipos objektu.

Sėsdavome į „Volgą“ ir leisdavomės į kelią. Buvo gili žiema, daug sniego, užpustyti keliai, anksti temdavo ir vėlai švisdavo, bet per dieną spėdavome nuvažiuoti į kelias (kartais net tris) mokyklas. Po filmo seanso ir susitikimo su mokiniais laukdavo privalomi pietūs arba vakarienė, į kuriuos susirinkdavo ne tik mokytojai, bet ir miestelio ar kolūkio elitas. Paprastai jau iš anksto visus perspėdavau, kad aktorius nevartoja alkoholio, kad bus nekultūringa jį stengtis nugirdyti, kad turime iškart vykti į kitą susitikimą. Reakcija būdavo įvairi – ir supratinga, ir esą svečias (tada dar nebuvo žodžio „žvaigždė“, nors žvaigždžių tikrai buvo) didžiuojasi. Bet svečias niekad neatsisakydavo vaikų jam parengtų dovanų – rankdarbių, medinių figūrėlių, net išpjaustytų pjūkleliu, austų juostų, piešinių. Jis viską kraudavo į mano krepšį, o Vilniuje atsiprašinėdamas sakydavo, kad neturės kur jų susidėti. Gal priglausiu? Kartą mus nuvedė į neseniai atidarytą alaus daryklą. Direktorius ja taip didžiavosi, kad vedžiojo mus pats net kelias valandas, parodė visą alaus gamybos ciklą ir, žinoma, pakvietė paragauti tamsaus (dabar tokį verda Kalėdoms) alaus, net padovanojo firminius daryklos bokalus.

Kelionės per pūgą dažnai užtrukdavo, kartais važiuodavome kartu su kitu svečiu, tada mašinoje prasidėdavo diskusijos, pokalbiai, pavyzdžiui, apie Boriso Pasternako prozą ar Anatole’io France’o romanus, arba anekdotų skaldymas. Kuo toliau, tuo labiau mano globotinis didžiavosi savimi, tuo, kad grįš namo išpildęs pažadą (vis dėlto, matyt, žmonai). Po festivalio uždarymo Vilniuje, t. y. per tradiciškai gausų gėrimų balių, jis visiems rodė į mane ir vadino savo gelbėtoja. Po savaitės ar dviejų (tada laiškai eidavo ilgai) gavau atvirlaiškį. „Globotinis“ parašė, kad visos jo didžiosios problemos išsisprendė ir viskas taip gerai, kaip net nesitikėjo.

Šitai ir prisiminiau autobuso stotelėje pamačiusi alaus daryklos, kurioje buvome, reklamą. Pagalvojau – kelionė, ilgas kelias, atsitiktinai sutikti žmonės ir ilgi atviri pokalbiai iš tikrųjų gydo.