Istorija be tuštumų
Pernai Rusijos opozicija paminėjo „Būrio“, jau pavadinto vienu geriausių „perestroikos“ filmų, trisdešimtmetį. Matyt, pelnytai, nes „Būrys“ bene pirmasis sovietų kine parodė visišką Raudonosios armijos sutrikimą pirmosiomis karo dienomis, kurio prisiminti nemėgsta dabartiniai Kremliaus ideologai. Kitaip nei dauguma tuometinių karą šlovinusių filmų, „Būrys“ rodė tik likimo valiai paliktų ir, mūsų akimis žiūrint, komunistinės ideologijos apmulkintų karių troškimą išgyventi, prasibrauti pas savus. „Būrio“ siužetas labiau primena dabartinius „išgyvenimo filmus. Bet filmas neliko nepastebėtas: XVIII sąjunginiame kino festivalyje Minske „Būrys“ apdovanotas Specialiuoju prizu ir sulaukė net 7 milijonų žiūrovų. „Vikipedija“ net nurodo, kad tai geriausias 1985 m. SSSR filmas. Tačiau akivaizdu, kad iki šiol filmas suvokiamas skirtinguose kontekstuose (Lietuvos, filmų apie karą ir pan.), todėl ir vertinimai skirtingi.
Kodėl apie tai primenu? Ko gero, joks kitas lietuviškas filmas taip aiškiai neatspindi problemos, kaip vertinti sovietinį kultūros ir meno paveldą. Ar „Būrį“ reikia ištrinti iš lietuvių kino istorijos, nes jis nesusijęs su nacionalinio kino tradicija? Bet liudininkai prisimena, kad Maskvoje priimamas „Būrys“ buvo lyginamas su „Niekas nenorėjo mirti“. Gal minėti tik kaip 9-ajame dešimtmetyje Lietuvos kino studiją ištikusios kūrybinės krizės pavyzdį? Net jei filmo meninė vertė ir gana abejotina, „Būrys“ – lietuvių kino dalis, didžiuma jo veiksmo vyksta Lietuvoje, jis čia filmuotas, jį kūrė daug lietuvių kinui nusipelniusių žmonių.
Jau įpratome, kad palaipsniui „reabilituojami“ talentingiausi sovietų laikotarpio menininkai ar modernūs judėjimai, jie vis dažniau visuomenei pateikiami kaip disidentai, maištautojai ir panašūs sistemos griovėjai „iš vidaus“. Beje, tokiu paskutiniais gyvenimo metais save laikė ir „Būrio“ karius „užstojęs“ Vytautas Žalakevičius. Tačiau kaip elgtis, kai turi reikalą ne su šedevru ar išskirtiniu kūriniu? Jei tai tik profesionaliai pagamintas, bet į nieką daugiau nepretenduojantis filmas? Kai kiekviename sename filme vis ieškoma Ezopo kalbos ženklų, galima nusiristi iki „partizaninės“ kad ir „Vyrų vasaros“ traktuotės. Taip kuriamas dar vienas mitas, kurio nereikia nei istorikams, nei profesionalams. Užtat reikia gausiems pseudopatriotams, kurie tiki visi kaip vienas kovoję prieš okupacinę valdžią, ir alpsta pamatę bet kurį sovietinį simbolį.
Tai itin išryškino diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras. Iš pradžių atrodė keista, kad sovietinis imperinis kičas, į kurį pasaulyje jau senokai žvelgiama iš tam tikros estetinės distancijos, sugeba žadinti tokias aistras. Bet prisiminiau senelį Freudą ir supratau, kad aistras skulptūros žadina tiems, kuriems reikia kažką „išstumti“ – prisiminimus apie Aukštąją partinę mokyklą, nomenklatūrinius giminaičius, karjerą komjaunime ar pan. Man tos skulptūros – socrealistinis priminimas apie gyvenimą tuščiame laike, kuris, deja, vis dar gali pasikartoti.
Kažkada sovietai pirmieji pradėjo iš istorijos išiminėti įvykius, datas ir net žmones, retušuoti istorines nuotraukas, ir tada jose vietoj nepageidaujamo veikėjo šalia Stalino ar Lenino staiga atsirasdavo fikusas arba palmė. Tačiau istorija yra vientisa, kaip ir žmogaus gyvenimas, iš kurio neįmanoma nieko išmesti, antraip jis bus tik įvykių kratinys.
Istorijos tuštumose visada apsigyvena demonai. Nesižaviu Žaliojo tilto skulptūromis, stalininio ampyro mokslininkų namais Vilniuje ar „Būriu“, bet, manau, jų „pasakojimai“ kupini prasmių, kurias turi mokėti skaityti kiekvienas. Jie įvardija laiką, kuris, nors ir buvo miręs, formavo lietuvių mentalitetą. Kai norėsime save suprasti geriau, o ne tik didžiuotis krepšininkais ir partizanais, reikės prisiversti pasižiūrėti ne tik „Būrį“.
