Istorija be tuštumų

Žaliojo tilto skulptūros
Žaliojo tilto skulptūros

1984 m. Lietuvos kino studija sukrė film„Brys“. Tai pasakojimas apie septynis Raudonosios armijos kareivius. 1941-jbirel, naciVokietijai upuolus SSSR, jie Lietuvoje bando pasiekti fronto linijir pasivyti savus. Filmsukrė reisierius Aleksejus Simonovas, dabar jis – vienas ymiausių žmogaus teisigynjRusijoje. „Bryje“ debiutavo tada neinomi, po filmo ipopuliarjaktoriai, tarp j– tikros vaigds Sergejus Garmaas ir Aleksandras Feklistovas. „Brio“ operatorius – Jonas Gricius, kareivikelyje rastvaikpriglauduskunigepizode suvaidino Eimuntas Nekroius, lietuvių ūkinink– Liubomiras Lauceviius. Filme skamba ne tik rus, bet ir lietuvi, lenk, vokieikalbos, kurios turi parykinti „brolikos Lietuvos“ savitum. To savitumo „Bryje“ tikrai nedaug, gal tik viename epizode, kai rusai atsiduria lietuvių ūkyje ir tampa akivaizdu, kad lietuviams rusai nekelia jokiteigiamemocij, tik baim– tada tai buvo visai nauja gaida. Taiau sklido gandai, kad Lietuvos kino studijos meno vadovu dirbs Vytautas alakeviius priekaitavo Simonovui, esjo filmo kareiviai – nevykliai, ir taip juos parods reisierius pasielggdingai. Pamenu, Lietuvoje filmas buvo sutiktas labai altai 

Pernai Rusijos opozicija paminjo „Brio“, jau pavadinto vienu geriausi„perestroikos“ film, trisdeimtmet. Matyt, pelnytai, nes „Brys“ bene pirmasis sovietkine parodvisikRaudonosios armijos sutrikimpirmosiomis karo dienomis, kurio prisiminti nemgsta dabartiniai Kremliaus ideologai. Kitaip nei dauguma tuometinikarą šlovinusių film, „Brys“ rodtik likimo valiai paliktir, msakimis irint, komunistins ideologijos apmulkintų karių trokimą igyventi, prasibrauti pas savus. „Brio“ siuetas labiau primena dabartinius „igyvenimo filmus. Bet filmas neliko nepastebtas: XVIII sjunginiame kino festivalyje Minske „Brys“ apdovanotas Specialiuoju prizu ir sulaukė net 7 milijonų žirov. „Vikipedija“ net nurodo, kad tai geriausias 1985 m. SSSR filmas. Taiau akivaizdu, kad iki iol filmas suvokiamas skirtinguose kontekstuose (Lietuvos, filmapie karir pan.), todl ir vertinimai skirtingi.

 

Kodl apie tai primenu? Ko gero, joks kitas lietuvikas filmas taip aikiai neatspindi problemos, kaip vertinti sovietinį kultros ir meno paveld. Ar „Br“ reikia itrinti ilietuvikino istorijos, nes jis nesusijs su nacionalinio kino tradicija? Bet liudininkai prisimena, kad Maskvoje priimamas „Brys“ buvo lyginamas su „Niekas nenorjo mirti“. Gal minti tik kaip 9-ajame deimtmetyje Lietuvos kino studijitikusios krybins krizs pavyzd? Net jei filmo meninvertir gana abejotina, „Brys“ – lietuvikino dalis, didiuma jo veiksmo vyksta Lietuvoje, jis ia filmuotas, jį krdaug lietuvikinui nusipelniusių žmoni. 

 

Jau pratome, kad palaipsniui „reabilituojami“ talentingiausi sovietlaikotarpio menininkai ar moderns judjimai, jie vis daniau visuomenei pateikiami kaip disidentai, maitautojai ir panašūs sistemos griovjai „ividaus“. Beje, tokiu paskutiniais gyvenimo metais save laikir „Brio“ karius „ustojs“ Vytautas alakeviius. Taiau kaip elgtis, kai turi reikalne su edevru ar iskirtiniu kriniu? Jei tai tik profesionaliai pagamintas, bet niekdaugiau nepretenduojantis filmas? Kai kiekviename sename filme vis iekoma Ezopo kalbos enkl, galima nusiristi iki „partizanins“ kad ir „Vyrvasaros“ traktuots. Taip kuriamas dar vienas mitas, kurio nereikia nei istorikams, nei profesionalams. Utat reikia gausiems pseudopatriotams, kurie tiki visi kaip vienas kovojprieokupacinvaldi, ir alpsta pamatbet kurį sovietinsimbol. 

 

Tai itin irykino diskusijos apie aliojo tilto skulptras. Ipradiatrodkeista, kad sovietinis imperinis kias, į kurį pasaulyje jau senokai velgiama itam tikros estetins distancijos, sugeba adinti tokias aistras. Bet prisiminiau senelFreudir supratau, kad aistras skulptros adina tiems, kuriems reikia kak„istumti“ – prisiminimus apie Auktjpartinmokykl, nomenklatrinius giminaiius, karjerkomjaunime ar pan. Man tos skulptros – socrealistinis priminimas apie gyvenimtuščiame laike, kuris, deja, vis dar gali pasikartoti. 

 

Kakada sovietai pirmieji pradjo iistorijos iiminti vykius, datas ir net mones, retuuoti istorines nuotraukas, ir tada jose vietoj nepageidaujamo veikjo alia Stalino ar Lenino staiga atsirasdavo fikusas arba palm. Taiau istorija yra vientisa, kaip ir mogaus gyvenimas, ikurio nemanoma nieko imesti, antraip jis bus tik vykikratinys. 

 

Istorijos tutumose visada apsigyvena demonai. Nesiaviu aliojo tilto skulptromis, stalininio ampyro mokslininkų namais Vilniuje ar „Briu“, bet, manau, j„pasakojimai“ kupini prasmi, kurias turi mokti skaityti kiekvienas. Jie vardija laik, kuris, nors ir buvo mirs, formavo lietuvimentalitet. Kai norsime save suprasti geriau, o ne tik didiuotis krepininkais ir partizanais, reiks prisiversti pasiirti ne tik „Br“.