Fidelio Castro pionierių būrys

Aš – Kuba, rež. Michail Kalatozov, 1964
Aš – Kuba, rež. Michail Kalatozov, 1964

1962-aisiais, kai mokiausi pradinėje mokykloje, žiūrėjau Grigorijaus Koltunovo filmą vaikams „Juodoji žuvėdra“. Jo nerasite jokiose kino istorijose. Tai, kad jį iki šiol prisimenu, tik dar vienas įrodymas, kaip keistai vaikystės filmai formuoja vaizduotę. Daug metų vis bandžiau prisiminti filmo pavadinimą ir tik neseniai šovė į galvą, kad jame vaidino Sergejus Jurskis. Tada aktoriaus filmografijoje ir radau „Juodąją žuvėdrą“. Filmas pasakojo apie kubietį berniuką, mažą fantazuotoją, gyvenantį užkampyje, į kurį atvažiuoja keliaujantis cirkas. Kartu su juo atvažiuoja ir cirko artistu užsimaskavęs priešas – snaiperis, šaudantis į Kubos revoliucionierius.

Po poros metų nekantriai laukiau kito filmo – Michailo Kalatozovo „Aš – Kuba“. Buvau skaičiusi Jevgenijaus Jevtušenkos scenarijaus fragmentus, gausiai iliustruotus reportažus apie ilgai užtrukusį filmavimą bei labai kritiškas filmo recenzijas. „Aš – Kuba“ sužavėjo iškart ir tai trunka iki šiol, nors dabar jau galiu viską logiškai paaiškinti. Žinoma, tai visam likusiam gyvenimui atmintyje įstrigę operatoriaus Sergejaus Urusevskio nufilmuoti neįtikėtinai ekspresyvūs ir poetiški kadrai. Tačiau tada filmas tik įtvirtino mitą apie nuostabaus grožio šalį, barzdočius revoliucionierius ir romantiškus studentus, platinančius Fidelio Castro atsišaukimus.

Mano vaikystės prisiminimuose Kuba užima ypatingą vietą. Prisimenu ilgas eiles prie forminės duonos, kuriose stovėjau po mokyklos, kol ateis iš darbo grįžtanti mama. Tvyrojo garsioji Karibų krizė ir tėvai kas vakarą klausydavosi „balsų“, kurie dar labiau žadino nerimą. Bet aš žavėjausi Fideliu Castro. „Juodoji žuvėdra“ ir panašūs filmai bei eilėraščiai, dainos, knygos (kažkurią iš jų parašė tada jūreiviu dirbęs Algimantas Čekuolis) ir net ant tikro „pulp“ išspausdinti kubietiški madų žurnalai pasakojo apie nuostabią šalį, kurioje visi kaip vienas sukilo prieš išnaudotojus. Revoliucionierių šūkius „No pasaran!“, „Venceremos!“, „Patria o muerte“, „El pueblo unido jamás será vencido“ prisimenu iki šiol. Lotynų Amerika tada tapo naujosios utopijos žemynu. Juk neatsitiktinai ir politikos virpesius jautriai gaudęs Vytautas Žalakevičius sukūrė net kelis filmus apie Lotynų Amerikos revoliucionierius.

„Laisvės sala“ vadintai Kubai vadovavo barzdotas revoliucionierius Fidelis Castro. Rinkau jo nuotraukas ir klijavau į albumą. Kai visą mūsų klasę priėmė į pionierius, iškart pasiūliau būrį pavadinti Fidelio Castro vardu. Keista, bet visi sutiko, nors žemaičiams ne visada pavykdavo sklandžiai ištarti savo patrono vardą ir pavardę. Ko gero, tai buvo vienintelis toks būrys Lietuvoje. Po to dar entuziastingiau karpiau Castro nuotraukas, juolab kad žurnaluose jų būdavo daug: Fidelis braido po sniegą kažkur prie Maskvos, medžioja kartu su Nikita Chruščiovu, kalba Jungtinėse Tautose, Fidelis su cigaru burnoje, Fidelis kartu su Jevgenijumi Jevtušenka...

Žinoma, Castro buvo vienas pirmųjų, supratęs, kaip politikui svarbūs viešieji ryšiai bei įvaizdis, bet kas paneigs, kad jo charizma buvo tikra? Todėl jis taip traukė kino žmones. Castro išgyveno 90 metų ir iki pat pabaigos masino kino kūrėjus, ne tik dabar jau už rusų pinigus filmus kuriantį Oliverį Stone’ą. Ir tie, kurie jo pelnytai nekentė, suprato, kad tai asmenybė. Castro buvo simboliškas ir kinematografiškas visomis to žodžio prasmėmis. Net dabar, kai jau viskas žinoma apie jo konclagerius ir santykius su moterimis, apie prievartą ir cenzūrą, apie begalinį skurdą, manau, Castro pirmiausia asocijuojasi su didžiųjų lūkesčių ir permainų epocha – 7-uoju dešimtmečiu, pakeitusiu pasaulį. Todėl kinas taip mėgsta prisiminti anuos laikus, nesvarbu, ar rodytų Vudstoką, prancūzų studentų barikadas Paryžiuje, hipius, ar Che Guevarą. Ko gero, taip pasireiškia ilgesingas susižavėjimas maištu, kurio visai nebeliko pasaulyje, vergaujančiame masinei kultūrai, jos stabams ir nesibaigiančiam vartojimui.

Mano vaikystės susižavėjimas praėjo gana greit, kaip, matyt, praeina visi vaikystės susižavėjimai. Bet vienas skiepas išliko: niekad gyvenime nesižavėjau karaliais, turčiais, laukinio liberalizmo apologetais. Palyginti greitai supratau, kokia siaubinga Kubos diktatūra ir kas iš tikrųjų slypi už „Laisvės salos“ fasado. Vėliau būdama vieno tarptautinio kino festivalio žiuri narė net atkalbėjau kitus jo narius, troškusius įteikti prizą kubiečio režisieriaus filmui apie žmones, kurie įstringa varganoje autobusų stotelėje ir nuoširdžiai padeda vieni kitiems, o filmo kūrėjai dar iš visų jėgų stengiasi poetizuoti apiplyšusius jų drabužius, seniai neremontuotus namus, skurdžius norus. Ginčijausi su tais, kuriuos sužavėjo paprastų, nuolat nepriteklius kenčiančių kubiečių solidarumas, sakydama, kad to tik ir laukia Kubos ideologai. Filmas jiems labai parankus. Būtent jie skatina žavėtis su įvairiausiais nepritekliais jau susitaikiusiais ir apie jų priežastis bijančiais pagalvoti žmonėmis, užuot padarę taip, kad šalyje nestigtų muilo, dantų šepetėlių ir nereikėtų kelias paras laukti sugedusio autobuso. Buvau iš neseniai panašios ideologijos nusikračiusios skurdžios šalies ir, matyt, turėjau daug įtikinamų argumentų. Bet nežinau, ar jų užtektų dabar.