Ordininkas

„Volga, Volga“, rež. Grigorijus Aleksandrovas
„Volga, Volga“, rež. Grigorijus Aleksandrovas

Stalino propaganda mėgo naujadarą „ordenonosec“. Taip buvo vadinami ordinais ir medaliais apdovanoti sovietų elito atstovai – menininkai, mokslininkai, darbo pirmūnai. Lietuviškas atitikmuo „ordininkas“ skamba ne taip sodriai kaip originalas, kurio daryba sufleravo ir pašaipias ar nepadorias prasmes. Sovietų kronikoje šis žodis skamba dažnai, kai rodomi prie molbertų, fortepijonų ar rašomųjų stalų palinkę menininkai. Bet kiekvienąkart, kai juo apibūdinamas, tarkime, Sergejus Prokofjevas arba Dmitrijus Šostakovičius, kronikos tekstas man skamba fantasmagoriškai. Valdžios apdovanotas menininkas visada bus oksimoronas.

Ne tik istorikai šiemet mini didžiojo teroro metines: 1937-ieji buvo Stalino represijų viršūnė. Prisimenami ir teroro mechanizmai, ir jų vykdytojai, ir aukos. Kino kronika užfiksavo teismo procesus, kuriuose buvo teisiami „liaudies priešai“. Juose dalyvavę liaudies atstovai isteriškai reikalauja jiems mirties bausmės, žiūrėdami tiesiai į kino kamerą. Prie visais požiūriais mitinių „liaudies priešų“ ar „kenkėjų“ grėsmės sukūrimo daug prisidėjo ir sovietų kinas, tapęs pagrindiniu patriotinio indoktrinavimo įrankiu. Stalino valdymo metais filmai buvo visuomenės ideologijos mokykla – formavo įsitikinimus ir nuostatas. Tačiau jei pasižiūrėtumėte populiariausius didžiojo teroro metų filmus, nepatikėtumėte savo akimis. Tai muzikinės komedijos, šlovinančios laimingą, sotų ir šviesų gyvenimą. Iš jų išsiskiria Grigorijaus Aleksandrovo „Linksmieji vyrukai“, „Cirkas“, „Volga, Volga“. Šios komedijos buvo puikus propagandos įrankis. Režisierius gerai žinojo, kad svarbiausia neapsunkinti žiūrovų sudėtingomis idėjomis, šimtus kartų kartoti tą patį, daug meluoti, rodyti pasaulį, kur akivaizdus padalijimas į savus ir svetimus. Tokiuose filmuose nėra vietos abejonėms ar alternatyvoms. Pasirinkimo neturi būti: žiūrovui reikia tik priimti pateiktas mintis kaip savas.

Stalino mėgstamų filmų (žiūrėjo ne vieną ir ne du kartus) autorius ordininkas Aleksandrovas išvengė represijų ir mirė 1983-iaisiais būdamas ne tik trijų Lenino bei daugybės kitokių ordinų, kelių Stalino premijų savininkas, bet ir Socialistinio darbo didvyris. Istorikai vadina Aleksandrovą vienu sovietų masinės kultūros pradininkų. Jo biografas Markas Kušnirovas cituoja režisieriaus žmonos Liubovės Orlovos žodžius, esą pažinties pradžioje moterų numylėtinis Aleksandrovas jai atrodė lyg jaunas dievas – gražus, talentingas, sportiškas, puikiai piešiantis, rašantis, muzikalus, be to, dar ir genialių Eizenšteino filmų „Streikas“, „Šarvuotis „Potiomkinas“, „Spalis“ bendraautoris. Kai jie susipažino, Aleksandrovas buvo grįžęs iš JAV ir Meksikos, kur keliavo ir dirbo kartu su Sergejumi Eizenšteinu. Pikti liežuviai tvirtino, kad iš Holivudo jis atsivežė sąsiuvinį, kuriame buvo surašyti įvairių filmų siužetai, režisūriniai sprendimai ir pan. Esą visa tai Aleksandrovas vėliau panaudojo savo filmuose. Grįžus jo ir Eizenšteino keliai išsiskyrė. 1934 m. Aleksandrovas debiutavo pagal pramoginio amerikiečių kino standartus sukurta pirmąja sovietų muzikine komedija „Linksmieji vyrukai“. Joje sužibėjo Liubovė Orlova, tapusi ryškiausia sovietų kino žvaigžde. Šios ekscentriškos komedijos veikėjai – paprastas piemuo (Leonidas Utiosovas) ir tarnaitė (Orlova) – filmo pabaigoje tampa pripažintais muzikantais ir dainininkais. Pelenės siužetas atitiko sovietų ideologiją, aiškinusią, kad proletarinė revoliucija išlaisvino kūrybines liaudies galias. Šią schemą matome ir filme „Cirkas“ (1936), kur rasistų persekiojama, nes turi juodaodį sūnelį, amerikietė Merion (Orlova) tik Sovietų Sąjungoje gali sulaukti savo talento pripažinimo, ir komedijoje „Volga, Volga“ (1936–1938), kur laiškanešė Strelka (Orlova) iš gilios provincijos plaukia į Maskvą, kad nugalėtų saviveiklininkų konkurse ir taptų pripažinta menininke. Aleksandrovo stiliaus „apoteoze“ tapo „Šviesus kelias“ (1940), rodantis, kaip beraštė užguita tarnaitė (Orlova) tampa audėja, darbo pirmūne ir Aukščiausios Tarybos deputate. Pastarasis filmas buvo toks primityvus ir kičinis, kad net vėlyvojo sovietmečio istorikai jo nebeprisimindavo. Tačiau su „Linksmaisiais vyrukais“, „Cirku“ ir „Volga, Volga“ užaugo ne viena sovietų karta – filmai buvo nuolat rodomi kino teatruose ir per televiziją, jų dainos skamba iki šiol. Jie daug prisidėjo prie laimingos, dainuojančios ir šokančios Stalino šalies įvaizdžio, kuriuo vis dar tiki didelė dalis šių dienų Rusijos gyventojų.

„Linksmųjų vyrukų“ ir „Volga, Volga“ scenaristai Nikolajus Erdmanas, Vladimiras Masas 4-ojo dešimtmečio viduryje atsidūrė tremtyje (sakoma, kad tai juos išgelbėjo nuo didesnių represijų), Michailas Volpinas – lageryje, jų pavardės ilgam išnyko iš Aleksandrovo filmų titrų. Operatorius Vladimiras Nilsenas buvo suimtas filmuojant „Volga, Volga“ ir sušaudytas 1938 m., „Cirke“ vaidinęs Solomonas Michoelsas – 1948-aisiais Stalino įsakymu nužudytas Minske, Aleksandrovo sūnus Duglas įkalintas už antitarybinę propagandą. Tačiau net ir po daugelio metų Aleksandrovas nebuvo linkęs prisiminti represuotų bendradarbių, užtat jis niekad nepamiršo, kad jo komedijos vadintos „mylimais vado filmais“.

Neseniai perskaičiau jo pasisakymą 8-ajame dešimtmetyje „Mosfilm“ vykusiame Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžio“ aptarime. Aleksandrovas sakė: „Man labai liūdna, kad jo talentas – milžiniškas talentas – juda ne ta linkme. Vertinu jį kaip režisierių, bet šiandien noriu pasisakyti kaip komunistas. Mes mene siekiame, kad menas jaudintų, žadintų, kad dalytųsi mūsų visuomenės džiaugsmais ir pasiekimais, padėtų augti komunizmą statančiam mūsų tarybiniam žmogui, kad rodytų pavyzdžius, kuriais būtų galima sekti (...)“, ir kažkodėl prisiminiau lietuviškus ideologus, XXI a. pradžioje besiilginčius tautinių filmų, kurie teiktų sektinus pavyzdžius.