Vergų choras

„Leopardas“, rež. Luchino Visconti
„Leopardas“, rež. Luchino Visconti

Vieną gegužės šeštadienį pasižiūrėjau (per LRT ir internete) du renginius – princo Harry ir aktorės Meghan Markle sutuoktuvių ir 71-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijas. Po transliacijos iš Vindzoro pilies pasigirdo ekspertų choras, tvirtinantis, esą tai dar vienas karališkosios šeimos įvaizdžio kitimo etapas – taip ši šeima taps prieinamesnė paprastam žmogui, ypač Britanijos piliečiui, kilusiam iš etninių mažumų. Neabejoju, kad abu šiuos renginius kūrė geriausi viešųjų ryšių specialistai, kiekvieno jų režisūra ir „žinutė“ buvo tiksliai suformuluoti ir surepetuoti, bet net aukščiausio lygio ekspertai negali numatyti to, ką pas mus mėgstama vadinti žmogiškuoju faktoriumi.

Kai teikti Kanų festivalio prizo buvo pakviesta aktorė Asia Argento, į sceną ji įžengė energingu žingsniu, lydima aplodismentų. Tyliai užsiminusi, kad prieš prizo teikimą nori pasakyti kelis žodžius, ji garsiai pareiškė, kad 1997-aisiais, kai jai buvo dvidešimt vieneri, Kanų kino festivalyje ją išprievartavo Harvey Weinsteinas ir kad festivalis buvo jo medžioklės plotas. Kalba buvo kupina teisingo pykčio ir nesumeluotos neapykantos: „Net šiandien, čia, tarp jūsų sėdi žmonės, kuriuos reikėtų patraukti atsakomybėn už tai, kaip jie traktuoja moteris. Už elgesį, kuriam niekad negali būti vietos kino pramonėje ir bet kurioje kitoje. Patys žinote, apie ką kalbu. Tačiau svarbiau, kad patys žinote, kas jūs esate. Ir žinote, jog neleisime, kad tai jums būtų atleista, nes toliau neliksite nebaudžiami.“ Bet kai kameros trumpam nukrypdavo į salę, buvo akivaizdu, kaip nejaukiai pasijuto iškilmingos ceremonijos svečiai. Man pasirodė, kad briliantų ir daugelio ceremonijoje dalyvaujančiųjų pasaulinės šlovės spindesys sugėrė Argento žodžius, amortizavo jos įniršį ir salė pasijuto taip, kaip pasijunta aristokratai, susidūrę su neaiškios kilmės išsišokėliu. Nutaria nereaguoti. Šventė tęsėsi, tik bijau, kad dauguma, kaip ir aš, iki šiol mėgina prisiminti, kam teikė apdovanojimą Argento. Regis, už geriausią moters vaidmenį.

Sutuoktuvių ceremonijos Vindzoro pilyje organizatoriai visaip stengėsi pabrėžti afroamerikietiškas būsimos princesės šaknis. Parodyti, kokia atvira ir daugiakultūriška yra karalystė. Tačiau būtent tuo ir suabejojau, žiūrėdama, kaip susirinkusieji koplyčioje reaguoja į ugningą juodaodžio vyskupo iš JAV Michaelo Curry pamokslą. Daugumai jų ceremonija – tik įprastas ir nuobodus ritualas, o čia staiga atsiranda žmogus, kuris bando juos įtikinti meilės galia („Meilė yra stipri kaip mirtis!“), prisimena kovotoją už lygias juodaodžių teises Martiną Lutherį Kingą, kalba ilgai, gal net šiek tiek grožėdamasis savo iškalba. Įtariu, vyskupas trumpam pasijuto misionieriumi, atvykusiu į kilmingų snobų kraštą. Nei žaviuosi anglų aristokratais, nei juos smerkiu, bet galiu suprasti jų reakciją, kai amerikietis nusprendžia pamokyti, kas yra meilė.

Kai iš JAV atvykęs gospelo choras sugiedojo Beno E. Kingo „Stand By Me“, prisiminiau Luchino Visconti ekranizuoto Giuseppe’s Tomasi di Lampedusos romano „Leopardas“ herojų grafą Saliną, kuris didžiųjų istorinių permainų akivaizdoje sako, jog viskas turi pasikeisti, kad nepasikeistų niekas. Jis sutinka, kad sūnėnas prisidėtų prie Garibaldi revoliucionierių, kad vestų turtingą ir gražią prasčiokę. Man regis, tas nuolatinis priminimas apie sužadėtinės šaknis ir yra geriausias įrodymas, kad niekas nesikeis. Apie tai kalbėjo ir koplyčioje susirinkusių svečių kūno kalba, jų pašaipios šypsenos, žvilgsniai, bandantys suprasti, kaip reaguoja kiti.

Pagalvojau, kas būtų, jei koks nors anglų princas sumanytų vesti iš užkampio kilusią lietuvaitę? Kaip kamera rodytų bažnyčioje sėdinčius jos egzotiškus tėvus? Koks Algirdas Toliatas sakytų pamokslą? Koks choras dainuotų „Lietuva brangi“? Ir ką tai liudytų ar reikštų?

Dalį gyvenimo pragyvenau totalitarinėje valstybėje, todėl iki šiol nepasitikiu skambiomis deklaracijomis ir gražiomis ceremonijomis. Sovietinė veidmainystė neturėjo sau lygių: viena buvo kalbama iš tribūnų ir parašyta konstitucijoje, visai kita vyko iš tikrųjų. Gražūs ketinimai ir nuoširdžios deklaracijos pagimdė daug nusikaltimų. Sovietų ideologija buvo paveiki, neatsitiktinai ji užbūrė ne vieną Vakarų intelektualą, kurio genetinėje atmintyje vis dar saugomi neva paprasti ir efektyvūs būdai pakeisti, pagerinti ir išgelbėti pasaulį. Nežinau, gal ir nėra kitų receptų, bet kartais atrodo, kad visos akcijos, pasiūlymai ar šūkiai, sklindantys iš įvairių FB suburtų bendruomenių – tik dar vienas bandymas įgyvendinti realiojo socializmo sukompromituotą kolektyvizmo principą. Pagautos mases greit suvienijančios euforijos ir neabejodamos savo teisumu, jos imasi smerkti, bausti, persekioti, žiūrėti į kitaip manančius iš aukšto. Neatsitiktinai viena kolegė, atsidūrusi sociologinio tyrimo apie moteris lietuvių kine pristatyme, pasijuto kaip mokyklos laikais komjaunimo susirinkime.

Marinos Stepanovos knygoje „Atminties atminčiai“ („Памяти памяти“) perskaičiau mintį, kuria su rašytoja pasidalijo draugė dėstytoja, papasakojusi, kad jos studentai kinotyrininkai sugeba puikiai išanalizuoti kiekvieną filmo fragmentą, rasti simbolius, metaforas, ženklus, bet nesugeba pamatyti ir suprasti filmo visumos. Pagalvojau, kokią visumą galima suvokti iš tų paskirų šeštadienio įspūdžių fragmentų. Be abejo, abi šios ceremonijos liudija teisingų ir svarbių procesų, galinčių pakeisti ne vieną gyvenimą, pradžią. Tik baisu, kad taip skambiai deklaruojamos idėjos netaptų vis kasdieniškesnio ir įprastesnio populizmo nuosavybe. Apie tai perspėja ir poetas Adamas Zagajewskis esė knygoje „Poezija pradedantiesiems“ („Poezja dla początkujących“): „Vienas pagrindinių kiekvienos epochos pavojų yra intelektuali vergystė, nekritiškas pasidavimas pagrindinei aktualaus istorinio momento minties srovei.“