Pageidautinas atspindys
Kad kultiniai filmai dažniausiai nėra šedevrai, garsiojoje esė „Kasablanka“, arba Dievų prikėlimas“ atkreipė dėmesį dar Umberto Eco, vaizdžiai konstatavęs: „Kai į sceną begėdiškai įsiveržia visi archetipai, atsiveria homeriškos gelmės. Dvi klišės juokingos. Šimtas klišių jaudina. Nes mes neaiškiai girdime, kaip klišės kalbasi tarpusavyje, švęsdamos susitikimą. Kaip kad skausmas sutinkamas malonumo viršūnėje, o iškrypimo apogėjus tampa mistine energija, taip už banalybės ribos ryškėja didybė. Kažkas prabyla už režisierių. Šis reiškinys mažų mažiausiai vertas pagarbos.“
Akivaizdu, kad net jei režisierius ir labai stengtųsi sukurti kultinį filmą, tai priklausys ne nuo jo pastangų, o nuo žiūrovų. Nuo to, ką jie pamatys filme, kuris bus svarbi jų gyvenimo patirtis, kurio žiūrėjimas taps ritualu, kasdienio žodyno dalimi, elgesio pavyzdžiu.
Šį rugpjūtį rusai minėjo kultinio serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“ („Семнад́ цать мгновен́ ий весны“́ , 1973) jubiliejų. Režisierė Tatjana Lioznova į dvylika serijų sutalpino kadaise populiaraus rašytojo Juliano Semionovo romaną, pasakojantį apie sovietų šnipo nuotykius Berlyne Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Viačeslavo Tichonovo suvaidintas karininkas Štirlicas turi išsiaiškinti, ar vokiečiai tikrai pradėjo derybas su sąjungininkais. Bet nuotykių filme visai nedaug, nes ekrane – svarstantis, ėjimus numatantis, situacijas analizuojantis, priešininkus blaiviai vertinantis, o ne ginklais mojuojantis ar akrobatinius sugebėjimus demonstruojantis Štirlicas. Jo darbas – mąstyti. Kiti teigiami serialo personažai – profesorius Pleišneris (Jevgenijus Jevstignejevas) ir pastorius Šlagas (Rostislavas Pliattas) – taip pat ne supermenai, o pagyvenę inteligentai, sovietų kine dažnai vaizduoti kaip žmonės, negalintys atsikratyti savo smulkiaburžuazinių idealų.
„Ogoniok“ žurnalistui Andrejui Archangelskiui, teigiančiam, kad panašaus pobūdžio intelektualumas šių dienų masiniame kine neįmanomas, kilo klausimas, kodėl būtent šis serialas tapo kultiniu, o jo pagrindinis veikėjas – net anekdotų personažu, juk tapti toks gali tik turėdamas didžiausią masių pripažinimą. Štirlico populiarumas iki šiol prilygsta tik kitam iš kino atėjusiam anekdotų didvyriui Čiapajevui.
Archangelskis teigia, kad šis serialas aktualus ir dabar, nes svarsto apie būdus, kaip turi koegzistuoti individas ir valstybė. Iš esmės Štirlicas atitinka tradicinį homo sovieticus susidvejinimo apibrėžimą – jis kalba viena, o mąsto kita. Pasak Archangelskio: „Į Štirlico gyvenimą galima žiūrėti kaip į inteligento egzistavimą SSRS; vienintelė galimybė išsaugoti save, kaip asmenybę, yra pabėgti į vidinį gyvenimą – išorinio gyvenimo alternatyvą. Kaip sakoma, negalima būti laisvam nuo visuomenės, bet galima joje būti Štirlicu. Tai visai ne apie karą, ne apie žvalgybą. Štirlicas – tai idealus mūsų žmogaus įsivaizdavimas apie save. Tai, kokį jis save įsivaizduoja ir kokį norėtų, kad jį matytų kiti. Kilnumo, garbės, vyriškumo ir ištvermės sala melo ir apgavystės jūroje. Meilė „Septyniolikai pavasario akimirkų“ – ir istorija apie tai, kad išgalvotame pasaulyje mums gyventi lengviau; apie tai, kad apsimesti kuo nors kitu mums maloniau nei būti savimi. (...) Žiūrėdami į Štirlicą, mes žiūrime į įsivaizduojamą veidrodį ir jame matome, žinoma, save – geresnius nei esame iš tikrųjų.“
Nežinau, kiek „Kino“ skaitytojų matė „Septyniolika pavasario akimirkų“, nors serialą dažnai rodo įvairūs rusų televizijos kanalai ir ne taip seniai jis pavirto spalvotu, esą jaunimui sunku žiūrėti nespalvotoje juostoje filmuotą originalą. Nemanau, kad tai svarbu. Juk Archangelskio tiksliai suformuluotas savęs suvokimo mechanizmas iki šiol gyvas ne tik Rusijoje.
