Be atsakymų
Vera (Irina Kupčenko) priglaudė su asocialia mama ir broliu susipykusią mokinę – septyniolikmetę Ziną (Svetlana Smirnova). Ši energinga kovotoja už tiesą, pirmūnė ir aktyvistė perskaitė mokytojos meilės laiškus ir perrašė juos sau, kad pasigirtų prieš bendraklases. Averbachas ir scenarijaus autorė Natalija Riazanceva neslėpė, kad juos baugina tie jauni ir energingi kovotojai už tiesą, nelinkę gilintis į inteligentiškas subtilybes. „Svetimų laiškų“ pabaiga nedviprasmiška: suklypęs sunkvežimis išveža mokytojos turtą – senus baldus, paveikslus, knygas iš nugriauti pasmerkto idiliško medinio namo, kuriame gyveno ne viena rusų inteligentų karta.
„Svetimi laiškai“ tada sukėlė diskusijų, nors buvo aišku, kad ateitis priklauso tokioms zinoms. Buvo galima spėti, kaip susiklostys Zinos gyvenimas, kokia sėkminga bus jos komjaunuoliška ir partinė karjera. To nepakeitė ir po dešimties metų užgriuvusi „perestroika“, kai jauni karjeristai tapo sėkmingais verslininkais, bet išsaugojo panieką nepraktiškiems, nemotyvuotiems, išsilavinusiems inteligentams. Beje, šią panieką sėkmingai perėmė ir lietuvių populiarioji kultūra, žiniasklaida, televizijos bei vadinamieji komerciniai filmai apie visokius berniukų susitikimus ar nevykusius svingerius. Naujųjų lietuvių papročiai ir manieros kelia daug klausimų, juolab kad filmų veikėjų laukinis elgesys dažnai (netiesiogiai) pateikiamas kaip norma.
Panašūs visuomenės papročių paprastėjimo ir prastėjimo procesai dabar globalūs. Šį rudenį interviu žurnalui „Newsweek“ lenkų filosofas ir religijos istorikas Zbigniewas Mikołejko susiejo tai su vis labiau infantilizuotu visuomenės dvasingumu. Pasak jo, kuo labiau suvaikėjimas gilėja, tuo lengviau žmonėms gyventi, nes išnyksta principai ir taisyklės, kurių savo vaikus anksčiau mokė net paprasti darbininkai ir smulkūs valdininkai. Pasak filosofo, tais laikais, kai vyksta ir „Svetimų laiškų“ veiksmas, Lenkijoje jie žinojo, kas yra padoru, o kas – ne. Mikołejko taip atsakė į klausimą, kas yra padorumas: „Tai atvirumas, paslaugumas ir mandagumas. Pačiame žemiausiame lygmenyje tai sugebėjimas elgtis prie stalo. Tai, kad valgant negalima čepsėti, kad žiovaujant užsidengiama burna, kad moterys praleidžiamos tarpduryje, kad senutėms padedama pereiti per gatvę. Žinoma, tai nereiškia, kad Liaudies Lenkijoje nebuvo abejingumo, nes šalis išgyveno siaubingus karus, vergovę ir skurdą. Bet taisyklės buvo privalomos. Jei visuomenė jas panaikina, o mūsų visuomenė jas panaikino, tai pakeičiama ideologinėmis nuorodomis. O jos gimdo palankumą populizmui.“
Šis feljetonas atsirado iš poros mano nutikimų šiųmetinės „Scanoramos“ akredituotųjų eilėje, kai akivaizdžiai neeiliniams žiūrovams taip ir nemokėjau paaiškinti, kodėl atsinešti į festivalinį premjerinį filmą didžiulį paketą su spragintais kukurūzais netinka, kai nesugebėjau atsakyti į barzdočiaus, kuris su kiekvienu kąsniu vis garsiau šlamėdamas spalvingu įpakavimu rijo šokoladinį batonėlį, piktą klausimą: „Ar kažkas ne taip?“ Beje, tą pačią savaitę gavau džiugų spaudos pranešimą, reklamavusį Vilniaus centre atidarytą nepigią užkandinę, kurioje bus rodomi filmai.
