Audringa reakcija
Lietuvoje ji siaučia visur. Kur tik nueisi – į koncertą, teatrą ar filmo premjerą, žiūrovai stojasi kaip Sąjūdžio suvažiavimo delegatai ir ilgai ploja. Girdėjau, kad dabar plojama net sportininkams. Stovinčių ovacijų anksčiau sulaukdavo tik genijai. Tai buvo aukščiausias pripažinimas. Ovacijos skambėdavo garsiausiose salėse ir tapdavo ženklu, kad kūrėjas vertas tokio pripažinimo. Negi dabar meno lygis pakilo į tokias aukštumas, kad kiekvieną kūrinį turi lydėti plojimai atsistojus? O gal kino publika tapo tokia jautri, kad ją iki ašarų jaudina kiekvienas lietuviškas filmas, kuriame jie gali pamatyti savo svajones, idėjas ir viltis? Bijau, kad ne. Tiesiog padaugėjo nelabai išsilavinusių žmonių, kurie nori pasirodyti subtiliais meno žinovais. Kartais akivaizdu, kad žmogus gal pirmąkart atsidūrė Filharmonijos salėje, bet jis tikrai bene pirmasis pradės šaukti „bravo“. Noriu tikėti, kad jam nuoširdžiai patiko koncertas, bet, bijau, šie žiūrovai ir klausytojai, atsidūrę gana neįprastoje vietoje, staiga pasijunta elitu, aukščiausios nuomonės reiškėjais. Juk feisbuko laikais jų nuomonė tapo tokia svarbi ir neginčijama. Todėl stovėdami ir plodami jie niekinamai žiūri į likusius sėdėti. Paprastai tokių nebūna daug, juk sunku pasipriešinti bandos jausmui.
Kaip keičiasi festivalių publika, rodo ir kino festivaliai. Šiemet per vieną lietuviško dokumentinio filmo premjerą „Kino pavasaryje“ aplodismentai skambėjo net filmui nepasibaigus: jo herojė su palyda taip reiškė susižavėjimą pamačiusi save didžiajame ekrane. Manau, kad panašią reakciją skatina įvairūs televizijos šou, kur vertintojai nori nustebinti žiūrovus savo šmaikštumu ir dažnai pasijunta pagrindiniais šou veikėjais. Visi tapo taip priklausomi nuo aplodismentų ir stambiu planu rodomų ašarų, kad panašių reakcijų jiems ima stigti kino teatro salėje. Tarsi filmo sukelto (jei plojančiam jį sukėlė filmas, o ne išankstinė reklama) katarsio nebūtų gana. Paradoksas, bet audringos emocijos ir ašaros vis dažniau tampa vieninteliu kūrinio matu. Masių įsivaizdavimu kūrinys a priori turi jaudinti, o ne skatinti refleksiją ar abejones. Jums tai nieko neprimena?
Kine stovinčios ovacijos – gana naujas reiškinys. Prisimenu gal porą kartų, kai stovinčios ovacijos kino salėje padarė įspūdį. 2000-aisiais Kanuose buvo įdomu stebėti, kaip po Larso von Triero „Šokančios tamsoje“ premjeros didžiulė salė pasidalijo į dvi dalis: viena stovėdama plojo, kita sėdėdama neplojo. Tai buvo dėsninga: von Triero filmai visada sulaukia kraštutinių reakcijų, bet abejingų nepalieka. Kitas prisiminimas susijęs su Berlyno kino festivaliu, kai palyginti nedidelėje, bet sausakimšoje salėje vyko paskutinio Dereko Jarmano filmo „Blue“ (1993) premjera. Filmą sudaro vienas ryškiai mėlynas kadras, o už kadro mirtinai sergantis, beveik apakęs režisierius ir jo draugai kalba apie tai, kas Jarmanui svarbiausia, apie jo požiūrį į gyvenimą ir kiną. Po filmo režisierius pakilo ant scenos. Publikos ovacijos stovint buvo ne tik pagarbos menininkui ženklas, bet, manau, ir padėkos kupinas atsisveikinimas.
