Ne iš plakato
Vaikystės prisiminimas iškilo vėl, kai Jevgenijaus Jevtušenkos ir Solomono Volkovo dialogų knygoje perskaičiau poeto žodžius: „Ar žinote, kad Savvos Kulišo fi lme „Ne sezono metas“ buvo sukrečiantis epizodas, kai Banionis televizoriuje mato, kaip nušaunamas Kennedy, ir verkia? Bet tą epizodą iškirpo.“
Sovietų cenzūros logiką suprasti kartais sunku: Kennedy laidotuvės transliuojamos tiesiogiai, bet sovietų šnipas Ladeinikovas, kurį ir vaidino Donatas Banionis, negali verkti. Filmas pasirodė 1968-aisiais ir pasakojimas apie Ladeinikovą, bandantį išsiaiškinti, kuris iš viename pajūrio miestelyje įsikūrusio mokslo tyrimo instituto bendradarbių yra nacių karinis nusikaltėlis, Antrojo pasaulinio karo metais bandęs cheminį ginklą su belaisviais, iškart tapo labai populiarus. Kažkur net skaičiau, kad Ladeinikovas įkvėpė Vladimirą Putiną pasirinkti panašią profesiją.
Banionio populiarumą dabar sunku įsivaizduoti. Sovietinių žmonių meilė jam buvo begalinė. Jis vaidino daugybėje rusų, ukrainiečių, baltarusių filmų – persikūnydavo į kunigus, karinio laivyno kapitonus ar literatūros klasikos personažus. Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ Banionis vaidino kaltės jausmą ir namų ilgesį kosmose išgyvenantį inteligentą, Vytauto Žalakevičiaus „Kentauruose“ (1978) – Čilės prezidentą Salvadorą Allendę, o Rytų Vokietijoje kurtuose biografiniuose filmuose – ir Goyą („Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“, rež. Konradas Wolfas, 1971), ir Beethoveną („Bethovenas. Gyvenimo dienos“, rež. Horst Seeman, 1976). Pagrindinis pastarųjų biografinių filmų motyvas buvo menininko maištas prieš bukus valdovus, kūrybos kančia ir neįmanoma meilė. Tada visi mokėjo Ezopo kalbą, o ir Banionio pasirinkimą buvo galima suvokti kaip maištą – nedidvyriškos išvaizdos aktorius vaidino genijus tarsi paneigdamas privalomus socrealizmo dėsnius, kur didvyris turi būti galingo stoto, betoninių įsitikinimų ir neapsakomai gražus.
Jaunystėje teko daug keliauti traukiniais ir visada, kai kupė kaimynės sužinodavo, kad esu iš Lietuvos, romantiškai užversdavo akis ir ištardavo Regimanto Adomaičio ir Juozo Budraičio pavardes. Jų filmografijose taip pat rastume po keliasdešimt nelietuviškų filmų pavadinimų. Žinoma, aktoriai iš Baltijos šalių sovietų filmuose dažnai vaidindavo užsieniečius, diplomatus, fašistus, šnipus ar žmones iš ateities, nes sovietų kinas pasigesdavo ir europietiškų veido bruožų, bet laikui bėgant, regis, lietuvių aktoriai tapo tokie savi, kad ne vienas režisierius juos kviesdavo vaidinti ir rusų valstiečius ar kosmonautus. Lietuvių aktorių dėka Lietuvą SSRS žinojo visur. Ši reklama nieko nekainavo ir buvo itin veiksminga. Dabar sunku įsivaizduoti intelektualius Semiono Aranovičiaus ir Aleksandro Kaidanovskio filmus be Vytauto Paukštės, brangias tarptautines koprodukcijas (pavyzdžiui, su Sirija) bei istorinius ir karinius filmus be Algimanto Masiulio ar sudėtingas psichologines dramas be Laimono Noreikos, Broniaus Babkausko, Liubomiro Laucevičiaus, Remigijaus Sabulio, Romualdo Ramanausko, Juozo Kisieliaus ir dešimties kitų Vilniaus, Kauno, Panevėžio ar Šiaulių dramos teatrų aktorių. Sovietų respublikų filmuose lietuvių aktoriai dažnai vaidindavo tokius didelius ir pagrindinius vaidmenis, kokių Lietuvoje nelabai galėjo tikėtis. Tiesa, moterų filmografija gal ne tokia gausi, tačiau garsių režisierių Anatolijaus Efroso, Marleno Chucijevo, Samsono Samsonovo, Rodiono Nachapetovo filmų titruose rasime Gražinos Baikštytės (ji Lietuvoje beveik ir nesifilmavo), Eugenijos Pleškytės, Nijolės Oželytės pavardes. Iš viso susirinktų gal net pusė tūkstančio filmų, sovietmečiu kurtų už Lietuvos ribų, kuriuose vaidino lietuvių aktoriai.
Neseniai iš vieno praeitį atkuriančio muziejaus gavau elektroninį laišką su prašymu nurodyti užsienio aktorių, kuris sovietmečiu buvo lietuviams sektinas pavyzdys. Bandžiau paaiškinti, kad sovietiniai laikai truko kelis dešimtmečius ir vieno pavyzdžio negali būti, juolab kad skirtingų socialinių sluoksnių žiūrovus žavėjo skirtingi filmai. Bet greit supratau, kad mano pastangos bergždžios – sovietmetis laiško autorei jau yra mitinis laikas. Jis – kaip plakatas, kur viskas sustingę, monumentalu ir iškart aišku, kas partizanas, o kas – kolaborantas. Lietuvių aktoriai ir jų suvaidintos žmonių, atsidūrusių istorijos kryžkelėse, dramos tame plakate atrodytų lyg svetimkūnis – iš visai kitos erdvės ir kitos naracijos. Bet neprarandu vilties, kad kino tyrinėtojai išanalizuos visais požiūriais įdomų ir daugiaprasmį nacionalinės kultūros fenomeną – lietuvių aktorių vaidmenis užsienio filmuose.
