Pasaka prieš miegą
Jo „repertuaras“ neįmantrus – tai amerikietiški dokumentiniai televizijos filmai apie nusikaltimus, jų tyrimus, apie nusikaltėlius, kurie kartais žinomi ne tik JAV. Pasitaiko ir filmų apie garsius praėjusio amžiaus nusikaltimus. Geros dokumentikos čia nepamatysi, užtat daug negrabiai suvaidintų vadinamosios atkuriamosios dokumentikos scenų. Filmų struktūra taip pat nepasižymi išradingumu, ji lengvai nuspėjama. Iš pradžių sužinome apie nusikaltimą, paskui policininkai pasakoja, kaip jį tyrė, kaip ieškojo nusikaltėlių ir privertė juos prisipažinti. Kartais pateikiami ir teismo proceso vaizdai. Pasakojant apie naujesnius nusikaltimus vis dažniau panaudojami policininkų registratorių ar tardymo vaizdo įrašai. Dažnai apie nusikaltimus pasakoja, matyt, populiarūs žurnalistai – taip spėju iš jų tono, bravūriškų žvilgsnių į kamerą ir puošnių drabužių. Tarp mano favoričių – nuožmaus žvilgsnio detektyvų rašytoja Aphrodite Jones. Vyrų – nusikaltimų specialistų – kostiumai ne tokie ryškūs, bet užtat jie neslepia išpuoselėtų veidų po storu grimo sluoksniu ir labiau linkę pasigrožėti savo klausimais. Tarp vedėjų – ir buvę prokurorai, policininkai ar policininkės. Tokios šio kanalo žaidimo taisyklės. Jei jas priimsi, pradės ryškėti kitas sluoksnis.
Pirmiausia – požiūris į nusikaltimo auką. Giminės, artimieji, draugai prisimena nusikaltimo aukas taip šviesiai ir įkvėptai, kad kartais net gali pasirodyti, jog tai buvo beveik idealus žmogus – ideali mama, žmona, duktė, sesuo arba idealus vyras, tėvas, brolis. Visi jie – net atsidūrę gyvenimo dugne, yra talentingi, išskirtiniai. Tyrimo faktai dažnai gali paneigti prisiminimus, bet apie tai paliekama spręsti patiems žiūrovams. Filmų kūrėjai, regis, nenori prieštarauti liudininkams, net atkuria jų prisiminimus kiek pagražindami ir personažus, ir interjerus. Jie įsiklauso į kiekvieną pasakotoją, fiksuoja kiekvieną ašarą, visus mirusiems skirtus meilės ir ilgesio žodžius. Kartais akivaizdu, kad prisimenantysis, švelniai tariant, persistengia atkurdamas savo skausmą ar siaubą, bet tai jau jo asmeninis reikalas.
Filmų herojai – dažnai provincijos miestelių ir kaimų gyventojai. Jie kalba paprastai, dauguma labai dievobaimingi, tiki, kad netrukus susitiks danguje su žuvusiais artimaisiais, bet filmų kūrėjams visi herojai lygūs. Padėtis visuomenėje ar pinigai jiems nerūpi. Klausimai intelektualams niekuo nesiskiria. Kiekvieno žmogaus skausmas pateikiamas kaip išskirtinis. Žinoma, pabrėžiamas ir tų miestelių gyventojų solidarumas: jie visi užjaučia aukos artimuosius, ieško dingusio žmogaus, leidžia į dangų balionus, sodina atminimo medžius ir sodus.
Yra filmų, kuriuose prisiminimais dalijasi nusikaltėlių artimieji, žmonos ir tėvai, kurie pasakoja, kaip pradėjo suvokti, kad gyvena su blogio įsikūnijimu. Ką patyrė būdami šalia, kaip kentėjo nuo jų elgesio. Klausantis tokio pasakojimo, kartais sunku patikėti pasakotojo (-os) naivumu, bet filmų kūrėjai ir vėl leidžia žiūrovams patiems nuteisti ar išteisinti savo herojus. Kita vertus, žudikų maniakų žmonų ar vaikų prisiminimai, kartais iliustruoti vaizdajuostėje užfiksuotais laimingos vaikystės vaizdais, neprilygs jokiam detektyviniam romanui.
Panašiai rodomi ir policininkai. Jie dažnai filmuojami savo kabinetuose, namuose, nusikaltimų vietose. Pagyvenę, į pensiją išėję policininkai noriai dalijasi prisiminimais, pateikia įdomių detalių, kurios išliko atmintyje ir po daugelio metų. Jie visi džiaugiasi, kad pavyko išaiškinti nusikaltėlius ir juos nuteisti. Beje, bausmės neįprastai didelės, jei palyginsi su Lietuva, bet dažno artimojo netenkina net kalėjimas iki gyvos galvos – visi linki jų šeimos skriaudikui mirties bausmės. Pastebėjau, kad policininkai bausmėmis garsiai neabejoja. Jie tik stebisi nusikaltėlių žiaurumu ir kaip mantrą kartoja, kad nusikaltimą išprovokuoja seksas ir pinigai. Kartais prisiminimai ir išgyvenimai tokie stiprūs, kad gali pamatyti policininko skruostu riedančią ašarą. Neabejoju, kad to nesuvaidins net Robertas De Niro.
Niekad nebuvau JAV. Iki šiol man tai mitų šalis. Pamenu, kaip viena pirmųjų sutiktų „gyvų“ amerikiečių kvietė atvykti ir keliskart pakartojo, kad amerikiečiai ne tokie primityvūs, kaip kad mes (t. y. tie, kurie dalį gyvenimo praleido už geležinės uždangos) manome. Tada jai paprieštaravau, kad įspūdį apie Ameriką susidariau ne tik iš kino, bet ir iš knygų. Išvardijau daug vardų, pavyzdžiui, Susan Sontag, kuri, regis, taip pat turėjo panašų į mano pašnekovės kompleksą. Tačiau tokie paprasti, nusikaltimo neestetizuojantys, tiesiogiai į žiūrovų jausmus apeliuojantys reginiai kaip ID filmai, kurių pabaigos motyvas būtinai bus bausmė, atveria kitą didžios šalies gyventojų mentaliteto aspektą: tikėjimą, kad blogis egzistuoja, kad jis privalo būti nubaustas, o gėris – triumfuoti, net ir po mirties, atiduodant nusikaltėlio aukai švelnius, kupinus meilės ir patirto skausmo žodžius, tegu ir pomirtinius.
Skamba kaip paradoksas, bet ID filmai paprastai ir naiviai kalba apie tai, kad meilė ir teisingumo bei solidarumo jausmas niekur nedingo, kad žmonėms jų reikia net vertybių skalę paneigusio postmodernizmo ar globalaus pasaulio laikais. Kita vertus, juk ir Quentinas Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ sako tą patį.
