Senelis už anūką neatsako, arba Filmas, kurio nebus
Kaip žinome, Nikita Chruščiovas mėgo įvairias iniciatyvas. Dažniausiai prisimenama jo meilė kukurūzams ir priverstinė šalies „kukurizacija“. Šia tema net jo valdymo metais buvo sukurta komedijų. Bene garsiausia iš jų – Elemo Klimovo „Sveiki atvykę, arba Pašaliniams įeiti draudžiama“ („Dobro pažalovat, ili Postoronnim vchod vospreščion“, 1964). Šią komediją dar filmavimo stadijoje norėjo uždrausti cenzūra. Jos veiksmas vyksta pionierių stovykloje, o kulminacija – vaikų karnavalas, kurio prizo nugalėtoja žinoma iš anksto. Tai partinio valdininko duktė, kuri vilkės „laukų karalienės“ (rusiškai „kukuruza“ – moteriškos giminės) kostiumą. Klimovas sukūrė ironišką ir santvarkos, ir Chruščiovo susižavėjimo kukurūzais metaforą. Filmą ir dabar žiūrėti smagu. Tačiau retai prisimenamos kitos 7-ojo dešimtmečio pradžios Chruščiovo iniciatyvos. Tarp jų buvo ir kvietimas aukštos klasės specialistams, dėstytojams vykti iš sostinių į provincijos miestus bei kaimus ir taip kelti jų lygį. Apie tai irgi buvo sukurta filmų, tiesa, ne komedijų. Bet mano siužetas – komiškas.
Mokiausi pradinėje mokykloje, kai mūsų miestelį sujaudino panašus įvykis: iš Kauno, palikę didmiesčio gyvenimo malonumus, dirbti į mūsų miestelio ligoninę atvyko gydytojų šeima. Apie juos rašė laikraščiai, žurnalistai džiaugėsi, kad atsižadėję patogumų mokslininkai iškeliavo dirbti į Lietuvos pakraštį. Kaip dabar suprantu, vietiniai kolegos, kurie dirbti ligoninėje pradėjo niūriais pokario metais, į atvykėlius žiūrėjo skeptiškai. Jie suprato, kad atsiliepus į partijos kvietimą galima paspartinti karjerą.
Atvykusi gydytoja buvo ne šiaip sau mokslininkė, bet vieno didžiausių tarpukario Lietuvos didvyrių duktė. Jos tėvą žinojo visi. Nors garsioji duktė atitiko visus sovietinio konformizmo reikalavimus – buvo partijos narė, visuomenininkė, skaitė paskaitas „Žinijos“ draugijoje, dalyvavo demonstracijose ir pan., virš jos spindėjo ir stebuklinga didvyrio tėvo aureolė. Todėl nenuostabu, kad ne tik miestelio, bet ir aplinkinių kaimų žmonės ėmė plūsti pas šią porą, tikėdamiesi stebuklų. Tikėjimas stebuklais Žemaitijoje iki šiol gyvas – mieste dabar veikia bene šeši vienuolynai.
Mano tėvas tada jau buvo naujos „Volgos“ savininkas. Automobiliui šeima taupė ilgai ir kantriai, prireikė laiko ir gauti jam paskyrą, nes parduotuvėse ne tik „Volgų“ niekas nepardavinėjo. Šeštadienis dar buvo darbo diena, tad kur nors išvažiuodavome tik sekmadienį. Mašiną tėvas laikė garažu paverstame tvartelyje kitoje gatvėje. Prisimenu, kaip atidaręs šį „garažą“ jis vis stebėdavosi, kad mašina stovi kreivai. Klausdavo mamos, ar ji prisimena, kaip buvo pastatyta, bet mama atsakydavo, kad jis viską išsigalvoja. Tėvas ir toliau kraipydavo galvą, kad kažkas ne taip. Tai truko beveik pusę metų. Vieną dieną pas mus atėjo milicijos viršininkas ir keli milicininkai. Jie nusivedė tėvą į garažą, paėmė „Volgos“ padangų atspaudus, ilgai klausinėjo, kur jis buvo vieną ar kitą dieną. Pamenu, kad tėvas kelias savaites labai nervinosi ir vengė ne tik kalbėti, bet ir vairuoti mašiną. O netrukus viskas paaiškėjo.
Pasirodo, kad atvykėlės sūnus, kuris mokėsi paskutinėje klasėje, subūrė gaują ir naktimis plėšdavo ne tik mūsų rajono kaimų parduotuves. Pinigus jaunuoliai leido pajūrio restoranuose. Plėšimams jie naudojo tėvo mašiną – padangų žymės idealiai sutapo, o atrakinti garažą patyrusiam Kauno vaikinui buvo vieni niekai. Teismas vyko tyliai, regis, buvo pasitenkinta lygtine bausme, o visa šeima sugrįžo į Kauną. Gydytoja netrukus apsigynė disertaciją.
Tėvas nemėgo prisiminti šitos istorijos, bet aš kažkodėl ją įsiminiau, nors vaikystės prisiminti nemėgstu. Gal kaltas vaikiškas susižavėjimas detektyviniais filmais, o gal kita komedija – Eldaro Riazanovo „Saugokis automobilio“ („Beregis avtomobilia“, 1966). Praėjo daug metų, daugumos „incidento“ dalyvių jau nebėra gyvų. Pastebėjau, kad „Vikipedijos“ tekste apie gydytoją mūsų miestelis net neminimas. Matyt, ji tikrai čia neužtruko. Didvyrio anūkas, regis, nepasuko didesniais klystkeliais, o internete galima rasti interviu, kuriuose jis prisimena niekad nematyto senelio žygdarbį.
Žinau, kad šis komiškas siužetas netaps naujo filmo tema, nors įsivaizduoju, kaip kinematografiškai atrodytų žalsva „Volga“, jaunų vagišių gaujos nuotykiai, stilingi 7-ojo dešimtmečio pradžios kostiumai, atmosfera ir tegu tik specialiaisiais efektais atkurti garsieji Palangos ar Klaipėdos restoranai. Mintyse matau, kokį filmą pagal šį siužetą galėtų sukurti Corneliu Porumboiu ar kuris kitas komiškų moralitė autorius. Tačiau lietuviškame filme didvyrio duktė negalėtų būti komunistų partijos narė, o didvyrio anūkas – vagis, nors, perfrazuojant tautų tėvą, senelis už anūką neatsako. Pagaliau juk ir siužetas – ne apie tai.
