Atsitiktinai rasta recenzija
Pagrindinis šio nespalvoto filmo herojus – rašytojas Petras Rimgaila (Petras Jonaitis) grįžta į Lietuvą iš Rusijos konclagerių, kur praleido beveik dešimt metų. Kai Berija nužudė Staliną ir visus jo artimojo rato narius, Rusijoje prasidėjo suirutė, mat dauguma gyventojų buvo prieš Berijos diegiamas ekonomines laisvosios rinkos reformas. Ieškodamas papildomų finansinių išteklių, Berija pradėjo pardavinėti kalinius šalims, kuriose jie buvo suimti. Rimgaila atsidūrė tokiame sąraše ir buvęs jo mokinys Strazdas (Sakalas Valius) nusprendė sugrąžinti rašytoją į Lietuvą. Pokario metais miškuose prieš rusus kovojęs ir didvyriškumu išgarsėjęs partizanų vadas Strazdas neseniai buvo išrinktas prezidentu.
Rimgaila sugrįžta į jau spėjusią pasikeisti Lietuvą – vadinamasis Maršalo planas paskatino intensyvią šalies modernizaciją. Kaimai tuštėja, miestai auga, bet nacionalinei kultūrai iškilo vesternizacijos pavojai. Vakarietišką kultūrą skleidžia ir amerikiečių kariai, mat Lietuva vis dar yra riba tarp Rytų ir Vakarų, todėl čia įkurta daug amerikiečių karinių bazių. Su viena jų siejasi ir lyriška buvusios Rimgailos mylimosios Rugilės (Daina Jonavičiūtė) bei juodaodžio kareivio Semo (Idris Alba) santykių linija.
Tačiau labiau nei jo nesulaukusia Rugile tarpukariu įtakingą dienraštį redagavęs Rimgaila nusivilia politine šalies situacija. Strazdas nuolat yra tarp dviejų ugnių: kartu su Strazdu miškuose kovoję partizanai reikalauja griežtai – mirties bausme – bausti visus kolaborantus, o liberalieji politikai – iš Perkeltųjų asmenų stovyklų sugrįžę tarpukario Lietuvos veikėjai – bando diegti demokratines normas. Bet rašytojas mato, kad iš tikrųjų vyksta kova dėl valdžios, jam nepriimtina pseudopatriotinė abiejų pusių retorika, privalomos karinio auklėjimo ir religijos pamokos. Jį stebina menka švietimo kokybė, nuvilia naujasis elitas – menkai išsilavinę, bet savo turtus ir galią kiekviena proga demonstruojantys apsukrūs žmonės. Rašytojas susitinka su buvusiais bendradarbiais, mokiniais, kaime lanko giminaičius, bet neranda su jais bendros kalbos. Buvę bendražygiai rūpinasi, kaip geriau pasinaudoti JAV teikiama parama. Jiems reikia Rimgailos – kankinio, kurio gyvenimą galima sėkmingai išnaudoti dominuojančiai tautos-kankinės ideologijai, siūlo jam vadovauti nacionaliniam teatrui, bet rašytojas pats nesupranta, ko nori. Ilgos klajonės po vaizdingai nu filmuotą ir filmavimui „susendintą“ Kauną atskleidžia jo sutrikimą ir dvejones.
Rimgaila stebi ir Strazdo dramą – jis ištikimas kovų draugams, bet širdis linksta prie tarpukario elito, kuriam prezidentas atrodo pernelyg primityvus patriotas. Netrukus Rimgaila taip pat atsiduria kryžkelėje: išėjęs partizanauti žuvo jo talentingiausias mokinys – poetas Špokas. Rašytojas mano, kad dėl jo mirties kaltas Strazdas. Deja, prisiminimų scenos, kur Rimgaila ginčijasi su Špoku (Rimas Balandis) apie pareigos tėvynei ribas primena intelektualų diskusiją ir šių dienų žiūrovams vargu ar bus suprantamos.
Tarp prezidento šalininkų yra ir žydšaudžiai, sunaikinę ne vieną Rimgailos draugų bei pažįstamų šeimą. Žydšaudžius, kurie dabar užima aukštus postus, „medžioja“ ir naikina buvęs kagėbistas Druganskis (Petras Varnas), paskelbtas teroristu. Druganskis pasitraukė į pogrindį ir per Lenkiją organizuoja nelegalią gyvų likusių žydų kontrabandą į pasaulio blokuojamą Izraelį. Vieną naktį kelyje prie Lenkijos pasienio jie susitiks – Rimgaila pasiryžo emigruoti, o Druganskis jį priims į sunkvežimį, vežantį statines su jose pasislėpusiais žydais į Bydgoščio uostą. Tai vienas dramatiškiausių epizodų, nes 1940-aisiais Rimgailą tardė Druganskis. Bet jie abu apsimeta, kad nepažįsta vienas kito. Abu suvokia, kad yra pralaimėję herojai.
Regis, mažiausiai „Aušros kovotojų“ kūrėjams pavyko prezidento Strazdo ir Kilimavičiūtės meilės istorija. Jų susitikimas ateitininkų suvažiavime rodomas nutviekstas bundančios meilės šviesos, bet palaipsniui įgyja vis daugiau groteskiškų spalvų, kai Kilimavičiūtė-Strazdienė tampa aktyvia nuomonės formuotoja. Ji dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, „Lietuvos moters“ puslapiuose moko, kaip virti manų košę, siuvinėti užuolaidas ir bažnytinę atributiką, ragina naudoti tautinę kosmetiką, patarinėja, kokias skaityti knygas ir žiūrėti filmus, net sugeba nuvarvinti ašarą ansamblio „Laisva Lietuva“ koncerte taip, kad pamatytų kiekvienas žurnalistas. Rasa Petraitienė išoriškai primena istorinę veikėją, bet vis dėlto jai pristigo ryškesnių spalvų ir įžvalgų. Juk už paviršutiniškos, menkai išsilavinusios ir viešumą mėgusios moters buvo galima įžvelgti ir šios tautos skonio formuotojos individualybę. Matyt, taip atsitiko todėl, kad filme ji, deja, rodoma Rimgailos akimis. Žinoma, komiškos akimirkos pagyvina meilės liniją, bet kartu ji praranda sumanytą gelmę. Todėl ir prezidento paveikslas netenka romantiško kovotojo su neteisybe ir žvėrimis rusais charizmos, nors aktorius stengiasi pabrėžti būtent šį legendinio prezidento charakterio aspektą. Vis dėlto „Aušros kovotojų“ kūrybinei grupei pavyko atkurti laiko dvasią – į naujus namus besikraustančius kaimiečius ir jų modernius ūkius, džiazo koncertus Lietuvos miestuose ir vakarones su amerikiečių kariais, realistiškomis didvyrių skulptūromis papuoštus miestus.
P.S. Šią recenziją radau naršydama alternatyvioje tikrovėje. Nežinau, kas jos autorius, nemačiau ir filmo, bet būtų įdomu jį pasižiūrėti.
