Mažos salės, dideli jausmai

„Illiuzion“
„Illiuzion“

Pamačiusi „Meno avilio“ tyrimo kino teatrų nuotraukas pagalvojau, kad gerą pusę gyvenimo praleidau kino teatruose, tamsoje, toli nuo pasaulio, kuris dažnai atrodė svetimas ir atšiaurus. Vienintelio mūsų miestelio kino teatro neužtekdavo, todėl dažnai po pamokų važinėjau į kaimyninius – Palangoje buvo du kino teatrai, tarp jų ir „Naglis“, kurį, regis, vis dėlto pavyks išgelbėti, Klaipėdoje – dar daugiau. Ten galėdavau apsimesti ir vyresne, ir taip patekti į seansą „tik suaugusiems“.

Biblioteka ir kino teatras – geriausios vietos, kur galima pasislėpti nuo gyvenimo. Tai laimės salos, juose apima ypatingas laisvės pojūtis. Todėl vis dar nostalgiškai prisimenu Užsienio literatūros biblioteką Maskvoje ir priešais ją įsikūrusį kino teatrą „Illiuzion“. Sovietmečiu bibliotekoje buvo prieinami Vakaruose leisti kino žurnalai (tiesa, tekstai, pavyzdžiui, apie tada jau emigravusį Andrejų Tarkovskį, buvo kruopščiai išpjauti skustuvo peiliuku – jei neperskaitysi turinio, ir nepastebėsi), o pro jos langus matėsi kino teatras, kuris buvo ir archyvo „Gosfilmofond“ filialas, rodė Lietuvoje neprieinamus senus filmus, kino klasiką, o nebylias juostas net garsino gyvas taperis (arba taperė). Dieną taip ir planuodavau: ryte biblioteka, pavakare – kino teatras. Bet patekti į „Iliuzioną“ buvo tikras nuotykis – bilietai išpirkti iš anksto, o prieš pat seansą galėjai nusipirkti išparduodamą rezervą arba įsigyti bilietą „iš rankų“ ir nebūtinai brangiau. Tokių norinčių būdavo dešimtys ir bilietas atitekdavo tam, kieno rankos atsidurdavo arčiau jo. Pamenu, kaip į Akiros Kurosawos „Kruviną sostą“ veržėsi minia ir atliekamo bilieto savininkas, pamatęs, kaip mane stumia į šoną energingas vyrukas, jam šūktelėjo: „Gerbkite moterį“ ir atidavė bilietą man. Tada supratau, kad lytis – svarbus faktorius.

 

„Illiuzion“ man buvo idealus kino teatras, vėliau tokių radau Paryžiuje, Berlyne ar Vysbadene, Varšuvoje ar Krokuvoje, Budapešte ir net Kaune. Kiekvienam jų galėčiau parašyti odę. Juose nebūtinai rodomi seni filmai, bet išsaugota jauki ankstyvųjų kino teatrų dvasia. Į juos žmonės ateidavo ne tik pažiūrėti filmo, bet ir pabendrauti, pasiklausyti muzikos (kartais gyvos), pasigrožėti pliušo užuolaidomis ir veidrodžiais, aktorių portretais ant fojė sienų, išgerti kavos ar kito gėrimo, suvalgyti sumuštinį ir, tai taip pat labai svarbu, pasižiūrėti į kitus. Kino istorikai yra atkeipę dėmesį, kad būtent kino teatro fojė būdavo ta vieta, kur rasdavosi naujos manieros: kino gerbėjai mėgdžiodavo savo mylimų žvaigždžių gestus, žvilgsnius, judesius. Iki šiol nemėgstu didelių kino salių – jos skirtos spragėsių valgytojams. Užtat maži kino teatrai suburia bendraminčius, su kuriais iškart pajunti giminystės jausmą. Mažos salės, dideli jausmai.

 

Knygą apie kinomaniją tarpukario Lenkijoje „Kino karštligė“ („Gorączka filmowa“, 2019) parašęs Pawełas Sitkiewiczius vieną jos dalių paskyrė kino seanso pabaigai: „Seanso pabaiga – tai mįslingas momentas. Žiūrovas apleidžia vietą, kurioje dvi valandas buvo eksperimentuota su jo emocijomis. Išeina į gatvę ir lieka vienas su savo mintimis. Bando suvirškinti filmą, atvėsinti įspūdžius. Turi grįžti į paprastą gyvenimą, nors dažniausiai norėtų likti stebuklingame svajonių pasaulyje. Kartu tai pats intymiausias momentas. Viešame seanse žiūrovai susivienija ir net sufleruoja nepašvęstiesiems, kaip reaguoti. Priešais išėjimo duris, tą trumputę akimirką, kiekvienas filmo peržiūros dalyvis gali kliautis tik savimi. Tiek ilgai, kiek jis sėdi priešais ekraną ir žiūri filmą, tiek jis yra visumos, dalyvaujančios viešame rituale, dalis, o kiekvienas ritualas pasižymi pasikartojamumu. Žmogus, stovintis gatvėje priešais kiną arba grįžtantis namo su filmo infekuota vaizduote, yra nenuspėjamas.“

 

Ko gero, dabar, kai kino teatrai uždaryti, o didžioji žiūrovų dauguma juos paliko dar anksčiau ir persikėlė į savo namų kino teatrus, labiausiai ir stinga to intymaus jausmo, kai nenori palikti filmo erdvės ir net gatvėje ieškai žvilgsnio žmogaus, kuris jaučia tą patį. Gal todėl ir kinas taip supaprastėjo, kad kino teatro salė nebeugdo savo žiūrovų.

 

Lietuvoje kino teatrų tuštėjimo, uždarymo, naikinimo procesas prasidėjo prieš trisdešimt metų. Viena pirmųjų aukų tapo mano vaikystės kino teatras. Tvirtas, prie miestelio aikštės parametrų architektūriškai pritaikytas pastatas buvo nugriautas. Jo vietoje iškilo metalinė, prasčiokiškai įžūli „Maxima“. Beje, ji neprigijo prie kraštovaizdžio iki šiol.

 

Bet prisimenu ir dieną, kai gyvenimas pasivijo kino teatre, tiksliau, Maskvos kinematografininkų namų kino salėje, ir kuri simboliškai pradėjo kino teatrų užsidarymo vajų, tegu ir netiesiogiai. Niekaip negaliu prisiminti, kokio filmo premjera vyko, net didoka filmo kūrėjų grupė ant scenos prisiminimuose visiškai beveidė. Salė buvo nervinga, žiūrovai dažnai kilo iš savo vietų ir po kurio laiko sugrįždavo į salę. Aš taip pat kelis kartus išėjau, o paskui nusprendžiau, kad negrįšiu. Likau laukti pusrūsyje veikusiame bufete, kur stovėjo televizorius. Čia sėdėjo ir bent kiek kinu besidomintiems iš veidų pažįstami žmonės. Jie taip pat buvo įsitempę, sakyčiau, liūdni. Negalėjau to suprasti. Pagaliau televizoriaus ekrane pasirodė su nerimu laukta, bent jau man džiugi naujiena: Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė Belovežo sutartį. SSRS liovėsi egzistavusi. Tai buvo 1991-ųjų gruodžio 8-oji.