Istorijos fejerverkai

„Izaokas“, rež. Jurgis Matulevičius
„Izaokas“, rež. Jurgis Matulevičius

Viena pažįstama pasipiktino LRT laidos apie sovietmetį pavadinimu „Prarastoji karta“: ji visiškai nesijaučia priklausanti jokiai prarastajai kartai. Taip, gyvenimas nebuvo lengvas, bet iš jo neišbrauksi mėgstamo darbo, mokslinio laipsnio, išsilavinusių vaikų. Gyvenau Sovietų Lietuvoje, bet taip pat nesijaučiu prarastos kartos atstove, nors likimas, matyt, būtų susiklostęs kitaip, jei jaunystėje būčiau galėjusi laisvai rinktis, kur studijuoti ar gyventi. Bet šįkart ne apie tai, o apie, sakyčiau, šizofrenišką požiūrį į žmones, kuriuos turi apibūdinti lietuviškoji Gertrude Stein sugalvoto prarastosios kartos termino atmaina.

Pamenu, nustebau, kai mirus Stasiui Povilaičiui žiniasklaida ėmė kalbėti apie begalinį jo populiarumą. Prisipažinsiu, apskritai apie dainininką sužinojau tik po mirties. Gal gyvenau alternatyvioje lietuviškoje realybėje? Panašių „legendų“ dabar tik daugėja ir tai, matyt, liudija pasipriešinimą pastangoms „nurašyti“ visą sovietmetį, ištrinti jį iš atminties taip, kaip iš viešųjų erdvių ištrinami tada pastatyti namai ar paminklai. Bet istorinė atmintis – sudėtinga materija. Galima šaipytis iš egzaltuotų dvasininkų ar liaudies meilės Nelei Paltinienei, dainai „Skinsiu raudoną rožę“, Arūno Žebriūno ir Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonai“, „Neringos“ kavinei, aiškinti tai nostalgija, homo sovieticus mentalitetu, bet gal esmė glūdi kitur? Gal tai atsakas į ne vieno politiko ar istoriko norą parodyti sovietinį istorijos tarpsnį, padalintą į juoda ir balta, į kovotojus ir kolaborantus, ir taip ištrinti asmeniškas istorijas ir konkrečius likimus? Kai kuris nors šiuolaikinis patriarchas ar jo sekėjai dalijasi naujausios Lietuvos istorijos naratyvu, prisimenu italų rašytoją Alberto Moravia, sakiusį: „Žmonės dabar jaučiasi nelaimingi, nes niekina save ir kitus už tai, kad buvo pajėgūs gyventi, valdant diktatūroms.“

 

Tie, kuriems nepriimtinas oficialusis naratyvas, renkasi pasakoti alternatyvias istorijas. Filmai, kuriuose realūs istoriniai siužetai baigiasi priešingai, nei žinome iš istorijos pamokų, kartais tiesiog sugrąžina istorijos jausmą, o kartais nori jai suteikti tai, kas vadinama politkorektiškumu. Todėl nestebina kad ir Anglijos karalienę vaidinanti juodaodė aktorė. Quentinas Tarantino perrašė istoriją ne kartą: „Negarbingų šunsnukių“ finale jis su akivaizdžiu malonumu ne tik nužudė Hitlerį, bet ir paskatino kitaip vertinti Antrojo pasaulinio karo vaizdavimo tradicijas, o filme „Vieną kartą Holivude“ sunaikino Mansono gaują ir kartu parodė mechanizmus, kaip populiarioji kultūra perkuria kraupias, bet realias istorijas.

 

Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ sėkmė, regis, patvirtino, kad abejoti oficialia istorija naudinga, juolab kad filme rodoma tarpukario Lietuva pirmiausia žadina refleksijas apie dabartį. Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“ plėtoja panašų naratyvą. Man filmas pasirodė ir pasipriešinimas visuomenėje dominuojančiai nemalonios lietuviams istorijos – žudynių „Lietūkio“ garaže – išstūmimui, ir kartu alternatyvia Sovietų Lietuvos versija.

 

Veiksmo laikas – 7-asis dešimtmetis Lietuvoje, bet pagrindiniai filmo veikėjai KGB karininkas Kazimieras (Martynas Nedzinskas), iš JAV grįžęs rašytojas ir kinematografininkas Gediminas (Dainius Gavenonis), milicijos fotografas Andrius (Aleksas Kazanavičius) ir pastarojo žmona Elena (Severija Janušauskaitė) – neatsiejami nuo praeities. Kazimieras nori atnaujinti „Lietūkio“ žudynių bylą, nes mano, kad Andrius ir Gediminas su ja susiję – Gediminas net rengiasi kurti apie tai filmą. Į praeitį nuolat grįžta Andrius, prisimenantis garaže nužudytą Izaoką, esą jį paskundusį NKVD. Negalėdamas susitaikyti su kalte, jis grimzta į beprotybę.

 

Sovietų Lietuva filme yra tik mirties, ligos ir prievartos paženklinta erdvė – neatsitiktinai beprotnamis atsiranda jau „Izaoko“ pradžioje. Panaši atmosfera tvyro ir erdviame, bet senų daiktų prigrūstame Alekso ir Elenos bute, bare, kur renkasi ir saugumiečiai, ir jų „klientai“ menininkai, viloje, kur Gedimino sugrįžimo proga iki paryčių vyksta orgija. Šita tikrovė tokia tiršta, kad, regis, net žodžiai iškart sustingsta ore, čia viskas pasmerkta pasibaigti net neprasidėjus, pastatai apgriuvę, sienos – aptrupėjusios, viskas juoda, kiekvieną žodį fiksuoja saugumiečiai, visus slegia nežinoma kaltė, o meilė yra neįmanoma. Nors kai kurias interjerų ar kostiumų detales galima atpažinti, rusiškos grupės „Ploho“ dainos ar filmavimo aikštelėje šokančios nuogos aktorės akivaizdžiai atsidūrė „Izaoke“ jau iš kitų laikų, vėlesnių (ir tikrai ne lietuviškų) filmų.

 

„Izaoko“ tikrovėje nėra vietos kuriam nors „Prarastos kartos“ herojui ar praeities „legendai“. Tiesiog filmo autoriai rodo praeitį, kurioje gyveno jų seneliai ir tėvai, tarsi skelbdami jiems nuosprendį už tai, kad šie gyveno diktatūrų laikais, mylėjo, gimdė vaikus ir bandė išlikti garbingi, nepaisant virš jų visų kaip juodas debesis tvyrančios kaltės (taip pat ir už „Lietūkį“). Todėl „Izaoko“ istorija man ir atrodo alternatyvi.

 

Alternatyvios istorijos dažniausiai būna apie praeitį, bet kartais jos išsipildo. Kai 1979 m. pasirodė Vasilijaus Aksionovo knyga „Krymo sala“ („Ostrov Krym“), kuri iki 1990-ųjų buvo prieinama tik savilaidoje, atrodė, kad pasakodamas apie Krymą, kuris 1920-aisiais išliko nepriklausomas ir net per Antrąjį pasaulinį karą išsaugojo neutralumą, rašytojas rodo, kokia galėjo būti nebolševikinė Rusija. Bet romano veikėjai, vedami vieningo rusų likimo idėjos, po daugelio metų pasiprašo būti prijungti prie SSRS. Aksionovas kūrė politinę satyrą, rodė Rusijos raidos alternatyvą, bet praėjus penkeriems metams po jo mirties visai kaip romano finale virš Rusijos užgrobto Krymo sužibo šventiniai fejerverkai.