Kitas gyvenimas (po karo)
2018 m. pasirodė Piotro Gaceko monografija apie aktorę „Ina Benita. Per anksti mirti“ („Ina Benita. Za wcześnie na śmierć“), bet joje dominavo tarpukario įvykių, spektaklių ir filmų aprašymai. Iš amžininkų prisiminimų, recenzijų ir kritikų atsiliepimų (kaip reta teigiamų, turint omenyje, kad tarpukario kritikai nekentė komercinio lenkų kino ir jo aktorių) sudėliotas portretas buvo įtikinamas. Ina Benita – iš LDK bajorų kilusios, Kijeve gimusios ir su tėvais nuo bolševikų į Varšuvą pabėgusios Innos Florow-Bułhak pseudonimas. Ji buvo ne tik gražuolė, bet ir profesionali teatro ir kino aktorė, muzikinių spektaklių, kabaretų žvaigždė. Puikiai dainuojanti ir šokanti, laisvai kalbanti keliomis kalbomis, elegantiška, turtinga, mėgstanti prabangą ir gražius vyrus. Labai šilta, dosni draugams ir artimiesiems moteris. Karo metams knygoje skirta palyginti nedaug vietos. Kaip ir dauguma jos kolegų, Benita vaidino Varšuvos teatruose (tuose, kur vaidinama lenkiškai ir kuriuos lankyti vokiečiams buvo draudžiama), bet Gacekas neatsitiktinai užsimena, kad okupuotoje Varšuvoje daugiausia pavojų ir skriaudų kėlė paskalos. Pavyduolių ir skundikų netrūko. Tik pabaigoje knygos autorius svarsto, kad gal ji liko gyva.
Ina Benita dažnai vaidino kartu su lenkų publikos numylėtiniu Eugeniuszu Bodo ir, ko gero, buvo vienintelė tarpukario lenkų kino femme fatale. Knygos viršelyje perspausdintas spalvingas žurnalo „Kino“ viršelis su besišypsančia aktore. Ant jos galvos – šiaudinė skrybėlaitė plačiais kraštais, o interviu aktorė prisipažįsta svajojanti apie poilsį, nes vasarą daug filmavosi. Ant žurnalo išspausdinta 1939 m. rugsėjo 3 d. data. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo rugsėjo 1-ąją.
Pernai pasirodė Mareko Talerio „Inos Benitos mįslė. AK-toriai prieš kolaborantus“ („Zagadka Iny Benity. AK-torzy kontra kolaboranci“). Knygos autorius daugiausia dėmesio skiria aktorės gyvenimui okupuotoje Varšuvoje, dalyvavimui „Armia Krajowa“ (AK) veikloje ir tam, kas buvo paskui. Jis pateikia įrodymų Benitai prisidėjus, kad su naciais kolaboravusiam aktoriui Igo Symui (beje, buvusiam jos meilužiui) būtų įvykdytas AK paskelbtas mirties nuosprendis, kad ji ne vienam padėjo išvengti mirties.
Taleris kruopščiai aprašo okupuotos Varšuvos teatrų kasdienybę, jų atmosferą ir žmones. Tuos, kurie uoliai skundžia AK vadovybei vieni kitus kolaboravimu su vokiečiais, ir tuos, kurie iš tikrųjų kolaboruoja, kad išgelbėtų savo mylimas moteris žydes, arba tam, kad atkeršytų talentingesniems.
Benitos romanas su vokiečiu – verslininku ir antifašistu Hansu Paschu – baigėsi Paviako kalėjime, kur ji pagimdė sūnų. 1944 m. liepos 31 d. Paviako kalines pradėta vežti į konclagerius Vokietijoje. Benitai pavyko – kalėjimo gydytoja padėjo jai pasilikti pas tėvą. Rugpjūčio 1 d. prasidėjo Varšuvos sukilimas. Bomba pataikė į namą, kai aktorė buvo išėjusi ieškoti pieno kūdikiui. Grįžusi ji rado negyvą tėvą ir pradėjo griuvėsiuose ieškoti sūnaus, kad galėtų palaidoti, bet prasidėjo evakuacija kanalais. Kad sūnus gyvas, sužinojo tik po kelių mėnesių. Jis buvo rastas griuvėsiuose ir išvežtas į tarpinį lagerį. Po to – pas vienuoles. Ten berniuką atpažino buvusi auklė. Išsekusį vaiką vienuolių paprašyta ėmėsi globoti Varšuvos priemiesčio gyventoja.
Taleris iš dalies atkūrė Inos Benitos gyvenimą po sukilimo, nors dar nelabai aišku, kaip ji vėl susitiko su Paschu, kaip jie susigrąžino sūnų ir pateko į karo vis dar apimtą Vokietiją, kur sulaukė taikos ir kur iš priverstinių darbų grįžtantys lenkai Paschą nužudė. Iš Vokietijos kelias vedė į Pietų Prancūziją. Aktorė dainavo ir šoko naktiniuose Kanų ir Nicos klubuose. Matyt, viename jų ir sutiko savo ketvirtą vyrą – amerikietį Lloydą Fraserį Scudderį. Jis buvo vedęs, bet 1949-aisiais, kai Ina Benita suprato, kad yra nėščia, pažadėjo skirtis. 1954 m. Ina Benita tapo Ina Scudder. Šeima kurį laiką gyveno Maroke, 1960 m. persikėlė į Ameriką. Vyrui mirus, ji dirbo valytoja, tapė paveikslus, augino vaikus ir anūkus. Jokių užuominų apie kiną ar teatrą. Nei sūnūs, nei vėliau jų žmonos ir vaikai nenutuokė, kad moteris, kurią jie vadino močiute (Granny) Scudder, kadaise buvo žvaigždė. Tiesa, jiems buvo neįprasta, kad pagyvenusi moteris prižiūri save, moka dažytis, kad daug rūko, kad yra uždara. Ji mirė 1984 metais. Taleris teigia, kad didžioji Inos Benitos meilė buvo gyvenimas. Kad ją vedė tikslas išgyventi. Bet kokiomis aplinkybėmis, bet kuria kaina. Kad meilė gyvenimui gali nugalėti.
