Kai sustoja laikas

Pirma situacija. Vieną rytą atsibundate ir sužinote, kad naujų filmų nebus. Kino teatrų taip pat nebus. Tiesiog visi kino gamintojai nusprendė, kad investuoti į kiną neapsimoka, scenaristai pareiškė, jog išseko jų istorijos, o Žemės gyventojai dėl klimato kaitos stengiasi vartoti kuo mažiau elektros energijos, ir naujieji filosofai, staiga pavirtę ideologais, skelbia, kad nereikia žavėtis dirbtiniais vaizdais, kad jaudinantis ir autentiškai patiriamas vaizdas, kurį gali stebėti gamtoje ar pro kambario langą, suteikia tikrąją gyvenimo pilnatvę ir atsako į visus retkarčiais vis dar kylančius klausimus.

Antra situacija. Valdžia šalyje perėjo į chuntos rankas ir naujasis diktatorius mano, kad filmai demoralizuoja visuomenę, todėl juos reikia uždrausti. Kino teatrus galima palikti, bet juose bus rodomi tik cenzūros dešimt kartų patikrinti pasakojimai apie šalies didvyrius ir kovą už laisvę. Didvyrių ir šalies istorija tuose filmuose perrašyta taip, kad gyventojai nuo jaunų dienų intensyviai indoktrinuojami. Filmų gaminama nedaug, tad repertuaras gali nesikeisti dešimt metų ir visi kalba atmintinai išmoktomis filmų herojų replikomis. Prie kino teatrų statomi paminklai filmų herojams, kurie pamažu išstūmė realius.

Trečia situacija. Kino platintojai pareiškė, kad rodyti profesionalius filmus neapsimoka, todėl kiekvienas kino teatre gali rodyti tai, ką nufilmavo savo mobiliuoju telefonu. Visiška rodymo laisvė – nuo pornografijos iki pasakojimų apie sodinamas bulves, pagal virėjos Beatos receptą kepamus pyragus ar pirmuosius vaiko žingsnius. Didžiausią dalį, žinoma, sudaro melodramatiški ir be galo atviri siužetai apie meilės ir savęs paieškas, lyties ar tapatybės keitimą, sunkias ligas.

Ketvirta situacija. Pasaulį ištiko skaitmeninė katastrofa ir prieinami tik archyvuose, kino juostoje saugomi filmai. Kino teatruose galima pamatyti nuo 1895 m. iki XX a. pabaigos sukurtus filmus, svarbiausius šedevrus, neįtikėtinai turtingas skirtingų epochų, šalių, kūrėjų, žanrų filmų kolekcijas. Kino istorikai pasirengę pristatyti kiekvieną jų, pateikti įdomiausius faktus, netikėtus istorinius pjūvius. Kasmet vyksta geriausių visų laikų filmų rinkimai, bet Alfredo Hitchcocko „Svaigulys“ kol kas nenugalėtas.

Penkta situacija. Išsipildė dar XX a. pabaigos pranašystė ir filmų žiūrėjimas kino teatruose tapo elito, išsilavinusių ar gerai apmokamų aukštos kvalifikacijos specialistų gyvenimo būdo ženklu, panašiai kaip apsilankymas filharmonijoje. Filmai rodomi puošniose salėse, vakariniai drabužiai privalomi, politikai jaučia pareigą žiūrėti filmus, lankytis premjerose ir skelbti pranešimus spaudai apie patirtus įspūdžius.

Šešta situacija. Kino gamintojai ir platintojai nusprendė, kad labiau apsimoka rodyti filmus per televiziją arba „Youtube“. Ten jie sukasi nuolat, žiūrovas pats formuoja savo laikmenos repertuarą, tik laikui bėgant tų filmų vis mažėja. Tarkime, LRT penkerius metus rodo tuos pačius filmus, keičiasi tik „Elito kine“ apie juos tris minutes kalbantys žmonės. Iš pradžių filmą pristato visų menų ir autoreklamos specialistė, paskui – populiarus aktorius, po to – muzikantas, po jo – aktyvus visuomenininkas, profsąjungų veikėjas, Seimo narys, poetė ir t. t. Kiekvienas jų kalba apie save, todėl ir filmai atrodo lyg nauji.

Kurią situaciją rinktumėtės? Kaip elgtumėtės kiekvienoje situacijoje? Atsisakytumėt judančių vaizdų ar žiūrėtumėt tuos, kuriuos dar galima pamatyti? Ar pradėtumėt kurti savo kiną, kad ir popieriaus lapuose, kaip kadaise be kino juostos likę Levo Kulešovo studentai?

Kinas atsirado palyginti neseniai – tik 1895-aisiais. Jau nepamenu, koks išmintingas žmogus, regis, Béla Balázsas, dar XX a. pradžioje atkreipė dėmesį, kad kinas atsirado daug vėliau nei literatūra, teatras, dailė, muzika ir visi kiti dalykai, padedantys žmonėms išgyventi, bet be teatro ar literatūros dabar apsieina dauguma. Tai dingo iš jų gyvenimo ir išnykimas liko nepastebėtas, neužfiksuotas. Kinas išliko pirmiausia todėl, kad visada buvo demokratiškas menas. Todėl ir grūsti jį į operos teatrus, ypač provincijoje, kur elgesį tabuizuoja daugybė apmirusių taisyklių, atrodo beprasmiška. Kino žiūrovui nereikia tokių jo „sukilninimo“ operacijų, juolab kinas negali būti tik vieno ar kito meno pakaitalas. Žinoma, išgyventi galima be daug ko, bet pasaulis be kino, regis, jau nebebūtų žmonių pasaulis.