Nevykėlis Hitchcockas
Regis, kažkas panašaus yra ir su kino festivaliais. Dabar kasdien kur nors vyksta kino šventė. Jų tiek daug, kad festivaliai jau tapo alternatyvia kino platinimo forma. Anksčiau maniau, kad tai į naudą sudėtingiems ar vertingiems kūriniams, bet vis dažniau pradedu tuo abejoti: po trijų festivalinių peržiūrų filmas tiesiog išnyksta interneto gelmėse. Platintojai ir rodytojai tokiais filmais nenori užsiimti, nes jie reikalauja papildomo darbo, reklamos ir kitokių sąnaudų, o žiūrovų skaičius tebėra ribotas. Daug pelningiau pardavinėti animacinius filmus „visai šeimai“. Pastarųjų perprodukcija taip pat akivaizdi, bet konvejeris dirba.
Festivalių gausa skatina ir prizų bei apdovanojimų perprodukciją. Paprastai dauguma jų neturi jokios ypatingos vertės. Prizas iš kokio nors regioninio Europos festivalio pas mus vis dar sulaukia medijų dėmesio, bet būkime atviri: nors filmų ir gaminama vis daugiau, festivalių konkursams reikia premjerų, todėl šansą tapti prizininku dabar turi kiekvienas. Profesionalams tai aišku, bet pas mus medijų vartotojai ar šiaudiniai patriotai kiekvieną tokį bulvinį medalį laiko tikru, liudijančiu nacionalinės kinematografijos pergalę. Iš kuklios patirties kelių festivalių žiuri galiu tik konstatuoti, kad prizas dažnai yra skirtingų skonių ir patirties komisijos narių kompromisų rezultatas. Juolab filmo vertės matuokliu negali būti žiūrovų simpatijų ar panašus „demokratiškas“ prizas, dažnai atitenkantis pernelyg galanteriškiems reginiams.
Vertės vis dar turi A klasės festivalių apdovanojimai, bet nuo tada, kai jų vadovais vis dažniau tampa plataus profilio kuratoriai, o ne profesionalūs kinotyrininkai ir kino specialistai, prizai pradeda priklausyti nuo politinės ar kitokios konjunktūros. Atvirai konjunktūrinius, bet politiškai korektiškus filmus jau skatina ir Europos kino akademija, kasmet vis žemiau nuleidžianti reikalavimų kartelę. Apie „Oskarus“ net neverta kalbėti, nes šių apdovanojimų kriterijai retai siejosi su kino menu. Tačiau pas mus apdovanojimų išvardijimas vis dar laikomas svarbiu reklaminiu momentu: kuo jų daugiau, tuo esą ir filmas ar režisierius geresnis. Sekant šia logika, ko gero, didžiausias kino istorijoje nevykėlis buvo Alfredas Hitchcockas.
Bet yra ir kita logika, kurią dar 1928 m. suformulavo trumputis svarbiausio rusų formalisto Viktoro Šklovskio tekstas „Hamburgo reitingas“ („Gamburgskij sčiot“). Šis posakis gana greit paplito ne tik tarp rašytojų, dabar jį naudoja net psichologai, siekdami apibūdinti realią, o ne oficialią individo vietą hierarchijoje. „Hamburgo reitingas“ – tai parabolė apie esą seniau mieste vykusius cirko imtynininkų susitikimus, kuriuose buvo nustatomas geriausias: „Kartą metuose Hamburgo smuklėje susirenka imtynininkai. Jie kovoja už uždarų durų ir uždengtų langų. Ilgai, negražiai ir sunkiai. Čia nustatomas tikrasis kovotojų lygis, kad jie „nenusichaltūrintų“.“ Šklovskio parabolė apibūdina tikrąją vertybių sistemą, nepriklausomą nuo laikinų aplinkybių, interesų, viešųjų ryšių ir kitokių elementų, formuojančių visuomenės nuomonę. „Hamburgo reitingas“ nusako, deja, vis dažniau jau tik profesionalų suvokiamą tikrąją kūrinio ar kūrėjo vertę. Bet joks prizas, premija, apdovanojimas negali turėti įtakos vertinant kūrinį, nors, žinoma, gerai, jei skiriant tą premiją, prizą ar apdovanojimą laikomasi „Hamburgo reitingo“.
Filosofas Aleksandras Etkindas sako, kad „normalūs istorikai užsiima smulkmenomis“. Išgirdusi šiuos jo žodžius, pagalvojau, kaip ateities lietuvių kino istorikai vertins šiemet daug kartų žiniasklaidoje matytą ir girdėtą teiginį, esą Venecijos kino festivalio programos „Orizzonti“ prizas Lauryno Bareišos filmui „Piligrimai“ yra aukščiausias visų laikų lietuvių kino įvertinimas. Ar tai bus svarbu, ar apie tai neverta net užsiminti, kaip, tarkime, apie kokį nors Lenino komjaunimo prizą, kadaise paskirtą lietuviškam filmui Dušanbės kino festivalyje? Neabejoju, kad „Piligrimai“ – tikrai pavykęs ir svarbus tolesnei ambicingo lietuvių kino raidai filmas, nors manau, kad iki šiol didžiausias tarptautinis lietuvių kino įvertinimas yra Europos kino akademijos apdovanojimas geriausiam metų dokumentiniam filmui – Audriaus Stonio „Neregių žemei“.
Kita vertus, ką gali žinoti, gal toje miglotoje ateityje svarbiausia bus, kiek „patiktukų“ surinko vienas ar kitas filmas, jei kinas (taikant „Hamburgo reitingą“) dar apskritai egzistuos begalinėje judančių vaizdų perprodukcijoje.
